Emigranto dienoraščio ištrauka

Sausio 11 d.
14:00 Aš ir Džonis įsėdame į lietuvišką Boeing 737. Prieš pakylant klausomė instruktažo, kaip rasti avarinius išėjimus, naudotis deguonies kaukėmis ir gelbėjimosi liemenėmis. Salono priekyje aukštas blondinas stiuardas raiškiais gestais demonstruoja visus tuos daiktus. Vėliau, persėdęs į Londonas-Dublinas linijos lėktuvą, vėl išvydau lygiai tais pačiais gestais iliustruotą instruktažą, o iki šios dienos tokių nebuvo tekę matyti. Matyt, buvau skraidęs tik nedūžtančiais tarybiniais-tautiniais lėktuvais.
Labai sparčiai kylame, ir Vilnius dingsta už debesų sluoksnio. Pirmosios properšos pasirodo tik virš jūros. Virš mūsų - žydra erdvė, po mumis - plieno spalvos tuštuma. žemė kažkur dingusi. Tik kai laivo vadas paslaugiai praneša, kad skriejame per 50 km nuo Kopenhagos, plieninė tuštuma virsta paviršiumi, nes akys dabar gali užsikabinti už kranto linijų, kelių tinklelio ir kampuotų taškų - miesto pastatų. Visa tai lėtai plaukia po mumis. Kasdienis žemė supratimas kaip savaime suprantamo gyvenamojo paviršiaus (ar yra jo kraštas?) nelabai siejasi su ta planeta apačioje. Tokiu momentu suvoki žemę kaip Kosmoso kūną. Panašus patyrimas ateina kalnuose, kuomet iš gyvybe trykštančio slėnio ropštiesi į viršų. Tereikia pakilti aukštyn keliolika šimtų metrų (smulkmena, lyginant su kilometrais, prakeliautais skersai ir išilgai), ir viskas pranyksta. Telieka atšiauri kosminė planeta iš akmenų luitų, sniego ir ledo. Tada suvoki, koks Kosmoso stebuklas yra ta plonytė gyvybė sfera, taip kasdien niokojama jos pačios protingųjų gyventojų.

Nusileidžiame viename iš Londono aerouostų. Pagal nukreipiančias rodykles koridoriais, tuneliais ir eskalatoriais keliaujame ligi kito lėktuvo. Einame, lipame, važiuojame vos ne valandą. Jaučiamė kažkokio technologinio proceso produktais milžiniško komplekso pastate. Koridoriai tokie ilgi, kad vietinis personalas po juos važinėjasi elektromobiliais. Kai pagaliau pro vienas duris ištrūkstame į lauką, tai tik keliems žingsniams iki belaukiančio autobuso, kuris veža iki kito aerouosto galo. Iš pradžių nesuprantu, kodėl važiuojame atbuli ir dar nemažu greičiu. Pagaliau pastebiu autobuso ''gale'' dešinėje kabiną su vairuotoju ir staiga prisimenu, kad Jungtinėje Karalystėje judama kairiąja kelio puse. Greitai patyriau, kad ši taisyklė galioja ne tik mašinoms gatvėje. Pavyzdžiui, norint važiuoti eskalatoriumi, reikia eiti į kairijį, su žmonėmis prasilenkiama taip pat iš kairė.

Nusileidžiame Dubline. Lauke +14, Vilniuje buvo -15 ar šalčiau. Su automobiliu mus pasitinka Porkas, retu ežiuku nukirptas firmos "xxxxxx" darbuotojas. Man siūlo sėtis į priekį, ir aš vos neįsirioglinu prie vairo dešinėje. Galiausiai sėdžiu kairėje ir bandau priprasti, kad čia nėra nei vairo, nei pedalų, ir važiuojant nieko daryti nereikia. Per kiekvieną posūkį pasijaučiu gana smagiai, nes atrodo, kad sukame tikrai netaip ir tuoj kaktomuša su kuo nors susidursime.

Atvykstame į Christchurch viešbutį. Priešais iš tikrųjų yra bažnyčia, o šalia jos savo sienomis ir bokšteliais išsiraičiusi pilis. Panašiai Britanijos pilis aš ir įsivaizdavau: statytas iš pilkų akmenų, pilnas slaptų kambarių ir klaidžių koridorių. Gaila, bet mus apgyvendina moderniame bute, kuriame įrengti du miegamieji, svetainė, virtuvė ir vonia. Kiekviename kambaryje veikia programuojamas šildytuvas, kuriuos paprasčiausiai išjungėme, nes buvo neįprastai šilta. Kiekvieną miegamąjį užima spinta ir plati kvadratinė lova su spintelėmis ir stalinėmis lempomis iš abiejų pusių. Svetainėje yra televizorius su keliolika programų - visos angliškos, tik po vieną airišką, prancūzišką ir ispanišką. Virtuvė pilnai sukomplektuota - nuo arbatinių šaukštelių iki trumpabangė krosnelė bei indų plovimo mašinos. Skalbimo-džiovinimo mašina taip pat kažkodėl įrengta virtuvėje. Radau ir lyginimo lentą su lygintuvu. Ant stalo padėtos visų prietaisų vartojimo instrukcijos - bus užsiėmimas kokiam savaitgaliui.

Sausio 12 d.
Bendrabutyje be mūsų gyvena dar 4 legionieriai, visi iš Suomijos. Trims iš jų po 24 metus, su jais sekmadienį keliaujame iki stadiono pasižiūrėti šunų lenktynių. žingsniuodamas pirmą kartą žvalgausi po miestą dienos šviesoje. Pastatai - ne daugiau kaip 3 aukštų, neužgožia erdvė. Todėl bažnyčių ir pilių bokštų smaigaliai matyti iš tolo. Dviejų vienodų namų gatvėje nerasi. Ir kiekvieno namo sienos monotonija taip pat nepasižymi: visos plytos tokių skirtingų atspalvių, tarsi Airijoje po šiai dienai jos būtų išdegamos žemė krosnyse, o ne štampuojamos fabrike. Šunų lenktynė savaitgaliais pasirodo nevyksta, kad airiai galėtų pabūti uoliais katalikais. Grįždami pietaujame McDonald'o restorane - visam pasaulyje jie vienodi, tik kainos čia porą kartų didesnė.

Sausio 13-14 d.
Keliamė 7:15 - visiškai nesunku, nesunku prabusti be žadintuvo, nes Lietuvos laiku tai 9:15. 8:05 išeiname į darbą xxxxx kontoroje, kuri yra 'in walking distance' nuo buto. 'Walking distance' pasirodo besanti virš 2 km ir užtrunka 25 min. Atrodo, kad visi airiai į darbą linkę keliauti pėtute, nes prie autobuso stotelių stoviniuoja vos po keletą piliečių. Tai jiems išeina į naudą, nes atrodo daug lieknesni ir žvitresni už musų tautiečius. Kaukšėdamas balta lazdele mus pasiveja neregys ir, gana mikliai aptikęs šviesoforo stulpą, sankryžoje nusuka į šalį.

Vos atvykusius į kontorą mus išgabena į apmokymo kursus Lotus Dublino filiale. xxxxx firma nuosavo autoparko bei vairuotojų nelaiko, bet yra sudariusi sutarti su kažkokia transporto firmele, kuri iškvietus mikliai prisistato ir išvežioja visus kur kam reikia.

Lotus Dublin įsikūrusi miesto pakrašty, viename iš tokių greitai surenkamų vieno aukšto skardinių paviljonų. Atrodo, kad jei nepalankiai pasikeistų šalies ekonominė politika, firma greitai susikrautų savo daiktus ir persikeltų į geresnę vietą. Įėjimas tik su magnetine kortele, lankytojams išrašomas vienkartinis leidimas. Iki mokymo klasė tenka pereiti per visą pastatą. Poroje salių tvyro karšto polietileno kvapas. Akį traukia gausybė geltonų kubų, kurie šliauždami konvejeriais pasidabina juodais užrašais 'Lotus', 'Lotus Notes' ir panašiai, pasidengia polietileno plėvele ir išsivežioja krautuvais. Priešpiečiaujame puikiai įrengtoje vietinėje valgykloje. Skaniai pagamintų patiekalų pasirinkimas didelis, o kavą ir arbatą automatai pilsto nemokamai. Nenuostabu, kad čia visada pilna žmonių. Dvi dienas praleidžiame šioje firmoje, treniruodamiesi gaudyti įvairių tipų klaidas, kurių specialiai prikaišiota į specialią Notes versiją. Išmokstame vykdyti testavimo scenarijus ir dokumentuoti pastebėtus trūkumus. Tokiu darbu užsiimsime visą likusį gyvenimo Airijoje laiką.

Sausio 15-19.
Įsigiju miesto planą. Dabar Dublino centro gatvelių raizgalynė tampa aiškesnė, Nebeklaidžiodamas galiu nukeliauti iki norimos vietos. Pasivaikščiojimams didžiausia grėmę kelia transportas, judantis neteisingomis kryptimis. Pereidamas gatvę dėl visa ko pasižiūriu į visas keturias puses. Kartais užsimirštu, ir būna, kad žengtelėjus į gatvę, per žingsnį iš už nugaros pralekia nepastebėta mašina. Visi mano eismo įgūdžiai čia nebegalioja, ir jaučiu galįs pakliūti po mašina kaip pakliūna nesiorientuojantys gatvėje vaikai. Ypač sunku sankryžose. Neužtenka išsiaiškinti, kuria kryptimi važiuojama pereinamoje gatvėje, ir įsitikinti, kad tokių atvažiuojančių nėra. Dar reikia atspėti, iš kurios pusė kas nors gali staiga įsukti. Be to Airijoje priimta gatvę perbėgti degant raudonai šviesai. Turbūt tai viena iš nacionalinių pramogų. Per raudoną einama masiškai ir taip įžūliai, kad mašinoms tenka stabdyti, vengiant numušti kenkėjus pėčiuosius. Nuolankūs vairuotojai net nepypteli. Tikiuosi, Lietuvos vairuotojai niekada neapsileis iki tokio laipsnio. Bijodamas likti vietinių nesuprastas, rizikuoju perbėgti per raudoną ir aš. Labiau reikia saugotis motociklų ir dviračių. Šie važinėja greičiau ir sunkiau pastebimi.

Dviračiais čia važinėti priimta, nors beveik nėra specialių takelių. Net ir pagyvenę airiai užsimaukšlinę dviratininkų šalmus mina pedalus. Kur kas mažiau nei dviračių važinėja autobusų. Tie egzotiški dviaukščiai iš tolo gerai matosi ir važinėja stebėtinai mikliai. Atrodo, kad kokiam staigesniam posūkyje toksai turėtų parvirsti ant šono. Galėtų kokie pramogaujantys studentai susitarę susėti antrame aukšte į vieną pusę. Važiuojant viršuje viskas šauniai matosi ir net didesniame kamštyje įstrigti neprailgsta. Keleivių niekada nebūna tiek, kad per abu aukštus būtų užimtos visos sėdimos vietos. Jei taip Vilniaus troleibusus ir jų laidų voratinklius pridavus į metalo laužą ir įsigijus tokius talpius dviaukščius, miesto visuomeninio transporto problemos būtų iškart išspręstos.

Mieste pasigendu žalumos. Apželdintų medžiais gatvių visiškai nėra, pasitaiko vienas kitas skverelis.

Pasisisekė, kad vienintelis parkas yra už 2 km nuo buto. Jame bėgioju savaitgaliais, apibegti Phoenix'o parką sudaro apie 10 km. Parke yra zoosodas, USA ambasada, senovinis fortas, ligoninė, kelios regbio-futbolo aikštė, kurias užpildo stiprūs treniruoti vaikinai. Per valandą bėgimo parke sutinku dar kokį tuziną bėgimo ristele mėgėjų.

Namuose po porą valandų spoksome į televizorių. Lietuvio akį džiuginančio krepšinio čia nerodo, bet vietoj to gana smagu žiūrėti britų mėgstamas sporto šakas: regbį ir bowling'ą (toks rutulių ridenimas aikštelėje). Kas savaitę parodo po seriją iš pažįstamų James Bond - Agent 007, Twin Peaks ir Nanny serialų. Kasdien ekrane po pusvalandį kvailioja Simpsonai. Labai gerai, kad galima įsijungti teleteksto puslapį, kuris ant vaizdo užkloja titrus. Tada anglų kalba tampa visiškai suprantama. Šiaip suprasti angliškai dar sunkoka, tikriausiai dėl vietinio airiško akcento. Transliuojama ir viena nacionalinė programa tikrųjų Airijos gyventojų - gėlų - kalba. Be to ir pavadinimai kelių rodyklėe yra gėlų ir anglų kalbomis. Šiaip ta kalba išsiverčia tik su 18 raidžių ir su anglais neturi nieko bendro.

Sausio 20-25.
Taigi esame vieni iš xxxxx darbuotuojų. Ši firma glaudžiai bendradarbiauja su Microsoft, IBM ir Lotus, specializuodamasi įvairių programų paketų nacionalizavimu. Todėl joje dirba daug pasamdytų užsieniečių, kurių kontingentas nuolatos keičiasi. xxxxx Dublino skyrius užėmęs nemažo ploto patalpą, kuri mobiliomis konstrukcijomis padalinta į gardelius - darbo vietas. Gauname po porą PC, taigi dabar dešine ranka dirbu su Dell Pentium 133, kaire - su Dell Pentium Pro 200 su 32 Mb RAM. Pastarajame Windows 95 skraidyte skraido. Tačiau už kasdien gaunamą dvigubą radiacijos dozę reikėtų iš darbdavių pareikalauti svarios kompensacijos. Darbas gana monotoniškas. Pažingsniui vykdome surašytas testo instrukcijas ir įdėmiai stebime, ar ekrane viskas tvarkoje. Pasitaiko praleistų/įterptų raidžių lietuviškuose žodžiuose, netelpančių į skirtą plotą frazių, pamirštų išversti fragmentų, prastai išlygiuotų elementų. Kilus negeriems įtarimams, atkuriame situaciją kompiuteryje su originalia angliška Lotus Notes. Taip pagauname apie tuziną klaidų ir originalioje programoje.

Pastebėtus netikslumus fotografuojame Print Screen klavišu, kemšame į Paint, pažymime kas kur netaip ir įterpiame gautą iliustraciją į Notes duomenų bazę. Po to aprašome, kaip atkurti situaciją su ta klaida ir visaip dokumentuojame. Darbas neaukštos kvalifikacijos, reikia tik išmanyti Notes, kad sudaryti pradinę situaciją, kurios reikalauja testas. Labiausiai reikia aštraus dėmesio užsislėpusiom klaidom pastebėti, todėl vakare jaučiuosi gerokai išvargęs. Gerai, kad airiai dirba tik 37,5 valandos per savaitę. Atėjus į darbą bent keliom minutėm iki pusė devynių anksčiau, net elektra kompiuteriams nebūna įjungta. Pirmą savaitę, kai nieko neįtardami darbavomė po 8 valandas ir tiek pat pažymėjome apskaitos lape, buvome įspėti, kad tiek valandų užsirašyti mums nepriklauso, nes viršvalandžių mūsų dirbti niekas neprašė. Užpykęs ant tų kapitalistų dabar net nuo pietų valandos atlikusias minutes praleidžiu kliksėdamas Minesweeper'iu.

Sausio 27 - vasario 1
Užbaigus testuoti Lotus Notes darbą Windows 95 aplinkoje, iš Lotus atvyko maloni panelė ir į mūsų kompiuterius įdiegė OS/2 Warp 4 (Merlin). Už visus malonumus tenka mokėti - pradedame dirbti su OS/2, o tai - tikra kančia. Štai kad PrintScreen klavišas ekrano vaizdą perkelia ne į mainų sritį, o be perspėjimo nusiunčia į spausdintuvą. Kai po savaitė gavome specialią programėlę ekrano vaizdui fotografuoti, teko dar kartą peržiūrėti visas sudokumentuotas OS/2 aplinkoje klaidas ir padaryti jų iliustracijas.

Dvi savaites vietinis ir Lotus ekspertai bandė prijungti bent vieną kompiuterį su OS/2 prie tinklo. Porą kartų bandė diegti iš naujo, nešėi tinklo kortų tvarkykles, kol apsiramino. Po to dėl sportinio įdomumo ir aš sugaišau gerą dieną. Prijungiau tuos kompiuterius. Šiaip sistema labiau objektiška nei Windows 95, bet vien nuo to ji netampa patogesnė. Įvairūs reikalingų parametrų ir funkcijų neaišku kur kokiuose objektuose ieškoti, keista, kodėl sukurti būtent tokie, o ne kokie kiti objektai. Manau, kad intuityviai pradėti dirbti su šia sistema daug sunkiau, negu su Windows 95 ar net Windows 3.1. Darosi gaila Lietuvos mokinukų, kuriems likimas (ar IBM) nulėmė kompiuterizuotis šioje sistemoje. OS/2 kompiuteryje su 16 Mb sukasi lėčiau nei Windows 95 su 8 Mb, keletą kartų negyvai numirė, kai Windows - nė karto. Ir testuojamos Notes programos OS/2 versijoje aptikome praktiškai visas Windows 95 versijos klaidas ir dar nemažai nuosavų.

Vasario 3 - 8
Gauname OS/2 versiją su pirmųjų klaidų pataisymais. Su ja pradedame testavimą vėl nuo pradžių. Mintinai pažįstamuose languose nebesugebu įžvelgti nieko naujo. Manau, kad galėčiau nesunkiai nupiešti visus Notes meniu ir langus. Praktiškai tik patikrinu, kad pataisyta tik nedidelė dalis klaidų, betaisant sukurta keletas naujų, o kitos išliko kaip buvusios. Jei programos gamintojai įtraukė dar naujų pašalinių klaidų - patys kalti.

Padėtis mūšio su vabzdžiais lauke dabar tokia: Windows aplinkoje ištaisyta ir patikrinta - 65, reikia patikrinti - 50, reikia ištaisyti - 132 klaidas, OS/2 aplinkoje - 14, 11, 183. Beveik visos klaidos labai nuobodžios. Todėl stebiuosi, kaip Džonis pamatė, kad viename iš pagalbos tekstų buvo parašyta 'kairėje', kai tikrovėje tai yra lango dešinėje. Savo ruožtu aš pagavau mygtuką su užrašu 'Naujas..' - čia, aišku, nerimtos klaidos, tik kaip proga palenktyniauti pastabumu. Kartais pradžiugina įdomus ar juokingas vertimas - spėkit, ką reiškia 'Rodinys', 'Numatyta', 'Apskritainis stačiakampis', 'Dingo iš atminties'.

Nežinau, gerai tai ar ne, bet aš ir Džonis pradedame pastebėti visokius netikslumus įvairiose kitose programose. Grįžus nuo viso to reikė kažkaip išsigydyti.

Vasario 3 - 7.

Nežinau, gerai tai ar ne, bet pradedame pastebėti visokius netikslumus ir visur kitur.
Trečiadienį žiūrėjome eilinę James Bond'o nuotykių seriją - 'Diamonds are forever'. Ten yra toks epizodas, kai 007 sprukdamas nuo policijos neva pakliūna į akligatvį - gatvė virsta siauru praėjimu tarp dviejų pastatų. 007 nesutrinka, paverčia mašiną ant dviejų ratų ir smunka į tą plyšį. Policijos mašinai, aišku, taip šauniai nepavyksta, ir ji apsiverčia. Tiktai 007 į tarpą įvažiavo ant dešiniųjų ratų, o kitame kadre iš to plyšio išvažiuoja jau ant kairiųjų. Kvatojome su Džoniu susiriesdami.

Bendrabutyje gyvenę suomiai išsikraustė į pigesnius apartamentus. Jie čia jau prabuvo 3 mėnesius ir pasilieka dirbti dar 6 mėnesius, ir xxxxxx nutarė apkarpyti jų pragyvenimo išlaidas.

xxxxxx firmoje kartais apsilanko aukšti (ne ūgiu) svečiai iš IBM, Lotus. Vietiniai šaiposi, kai juos tarsi ekskursijai atveda pasižiūrėti, kaip aš ir Džonis maigome lietuviškus Notes. Matyt, Lietuva jiems pakankamai egzotiška šalis, ir xxxxx išdidžiai demonstruoja sugebėjimus nacionalizuoti kliento produktą į bet kurią kalbą.

Vasario 9.
Diena buvo kaip ir Britanijos sinoptikų prižadėta - šilta, beveik giedra. Išvažiavau dviračiu į kalnus. Beveik valandą užtrukau, kol prasibroviau 12 km iki papėdė pro užkimštas miesto gatves ir sankryžas. Po to užtenka pakilti gal 300 m, ir puikiai matosi žemumoje išsidėtęs Dublinas, kranto linija, salos jūroje. Kai pervažiuoju keterą, atsiveria vaizdas į kitą pusę - žole apaugusios aukštumos, kiek statesni slėniai. Čia mane pasitinka virš kalvų šiau rė kryptimi besiveržiantis vėjas. Kartais vėjo gūsiai neblogai pastūgauja ir Dubline. Bet čia vėjas toks stiprus ir tirštas, kad net darosi sunku kvėpuoti. Važiuoti tampa sunkiau negu į kalną , net nuokalnėje reikia užgulti pedalus. Privažiuoju beveik puskilometrio skersmens ežerą, prisiglaudusį prie stataus skardžio. Kol nematau vandens paviršiaus, atrodo, kad tenai kažkas verda - virš daubos sukasi balti vandens purslų šuorai. Po to pamatau kunkuliuojantį ežerą. Tokiame vandens plote didelėms bangoms nėra kaip susidaryti, bet pusmetrio aukščio bangelė muša tankiai tankiai visame paviršiuje.

Uraganinio vėjo gūsiai užgriebia putojančias bangų keteras ir šveičia aukštyn. Norint išsimaudyti, pakanka tik prieiti prie ežero arčiau. Nuo čia pavyksta nuvažiuoti tik kelis šimtus metrų - 500 m aukštyje vėjas nugriaudavo nuo dviračio. Tenka skubiai keisti maršrutą. Įlindęs į tunelį, praleidžiantį upelį po keliu, išskleidžiu žemėlapį ir žiūriu, kur galima nuvažiuoti pavėjui. Po to apsisuku ir leidžiuosiu į slėnį. Už keliolikos kilometrų pasiekiu parką su kriokliu, krentančiu nuo 50 m uolėto skardžio. Nuo čia grįžtu į Dubliną, paskutiniuosius 15 km beveik vien tik riedu. Likus porai km iki centro sugebu pasiklysti. Įtarimas kyla, kai visi namai pasidaro dviaukščiai, ir galiausiai virš jų stogų tolumoje vėl pasimato pažįstamų kalvų viršūnė. Iš viso per 5 valandas pravažiavau apie 65 km.

 

Vasario 1.
Pagaliau ketvirtoje aplankytoje firmelėje pavyksta išsinuomoti dienai dviratį, kitur buvo ne sezono metas. Važiuoju pajūriu dviračių taku iki paplūdimio. Oras atrodo vasariškas - dangus giedras, kaitina saulė, ritasi bangos, jūroje skrieja kelios burlentė (!). Vanduo labai šaltas, ir buriuotojus, matyt, gerai saugo ilgi hidrokostiumai. Paplūdimyje pristatyta greitį iki 12 mylių/h ribojančių ženklų, bet nei aš, nei suplūktu smėliu pravažiuojančios mašinos to nelabai paisome. Už kelių km jūroje matyti kalnas, ir su Dublinu jį sieja siaura sąsmauka. Netrukus aš ja važiuoju. Kelios kalvos čia siekia beveik 200 m. Išsuku į takelį, vingiuojantį pakrante. Prismaigstyta įspėjančių užrašų, nes krantas į jūrą smenga aukštais uolėtais skardžiais. Takelis raitosi pačiu pakraščiu, apačioje daužosi bangos. Tenka važiuoti atsargiai ir kartais nešti dviratį. Kai laipiojimas su dviračiu išvargina, nusuku vėl į šios beveik salos gilumą į geresnį keliuką. Kitoje salos pusėje įsikūręs jaukus uostas. Už saugių molų plūduriuoja gausybė nedidelių jachtų - stiebų visas miškas. Dar nuvažiuoju pasižiūrėti pilies ir šalia jos įrengto golfo aikštyno. Jokių užtvarų čia nėra, ir galima pačiupinėti tankią lygią, primenančią kilimą, veją. Pradėjus temti, dviračių taku per 40 min apie 15 km grįžtu į miestą.

Vasario 8.
žiemos orai čia švelnūs, tarsi vėlų šaltą Lietuvos pavasarį. žemė sausa, žaliuoja žolė. Vietiniai kaip ypatingą datą prisimena pasibaigusių metų dieną, kada snigo ir žemę trumpam uždengė plonas baltas sluoksnis. šį savaitgalį Britanijos sinoptikai vėl pasistengė - diena šilta, beveik giedra. Išvažiuoju dviračiu į kalnus. Beveik valandą užtrunku, kol prasibraunu 12 km iki papėdė pro užkimštas miesto gatves ir sankryžas. Po to užtenka pakilti gal 300 m, ir puikiai matosi žemumoje išsidėtęs Dublinas, kranto linija, salos jūroje. Kai pervažiuoju keterą, atsiveria vaizdas į kitą pusę - žole apaugusios aukštumos, kiek statesni slėniai. čia mane pasitinka virš kalvų šiaurė kryptimi besiveržiantis vėjas. Kartais vėjo gūsiai neblogai pastūgauja ir Dubline. Kartą per žinias pranešė, kad dėl vėjo miestuose nevažinėjo autobusai. Dabar vėjas čia toks stiprus ir tirštas, kad net darosi sunku kvėpuoti. Važiuoti tampa sunkiau negu į kalną, net nuokalnėje reikia užgulti pedalus. Privažiuoju beveik puskilometrio skersmens ežerą, prisiglaudusį prie stataus skardžio. Kol nematau vandens paviršiaus, atrodo, kad tenai kažkas verda - virš daubos sukasi balti vandens purslų šuorai. Po to pamatau kunkuliuojantį ežerą. Tokiame vandens plote didelėms bangoms nėra kaip susidaryti, bet pusmetrio aukščio bangelė muša tankiai visame paviršiuje. Uraganinio vėjo gūsiai užgriebia putojančias bangų keteras ir šveičia aukštyn. Norint išsimaudyti, pakanka tik prieiti prie ežero arčiau. Nuo čia pavyksta nuvažiuoti tik kelis šimtus metrų - 500 m aukštyje vėjas nugriaudavo nuo dviračio. Tenka skubiai keisti maršrutą. Pasislėpęs tunelyje, kuriuo po keliu prateka upeliūkštis, išskleidžiu žemėlapį ir žiūriu, kur galima nuvažiuoti pavėjui. Po to apsisuku ir nuskrieju žemyn į slėnį. Už keliolikos kilometrų pasiekiu parką su kriokliu, krentančiu nuo 50 m uolėto skardžio. Nuo čia grįžtu į Dubliną, paskutiniuosius 15 km beveik vien tik riedu. Likus porai km iki centro sugebu pasiklysti. įtarimas kyla, kai visi namai pasidaro dviaukščiai, ir galiausiai virš jų stogų tolumoje vėl pasimato pažįstamų kalvų viršūnė. Iš viso užtrukęs 5 valandas nukeliavau apie 65 km.

Vasario 11.
xxxxxx suorganizavo bowling'o vakarą. Vieną tokiu vardu vadinamą žaidimą susidomėjęs žiūrėjau per televizorių. žaidimo tikslas - paridenti savo rutulius prie tikslo rutuliuko arčiau nei varžovas. Galima numušti varžovo rutulius arba pasimušti tikslo rutuliuką. Rutuliai šiek tiek suploti iš šonų, todėl į tikslą gali atriedėti ne tik tiesiai, bet ir iš bet kurios pusė. Transliuotame pasaulio čempionate dalyviai demonstravo fantastinį tikslumą. Nubrėžę keliolikos metrų ilgio kreivę rutuliai sustodavo poros colių tikslumu.

Mes žaidėme kitą, paprastesnį žaidimą, kuriame masyviais rutuliais reikia išdaužyti kėglius. Taisykles išsiaiškinti buvo lengviau, nei išmokti mesti tą rutulį. Pradžioje net nežinojau, kuriais pirštais rutulį pagriebti - jame tam yra išgręžtos trys skylė. Kartais paimdavau per sunkų rutulį ir mesdamas vos nelikdavau be pirštų ar išsuktu riešu. Dalyvavo 10 žaidėjų, ir per pirmą žaidimą surinkau 92 taškus ir teaplenkiau porą merginų. Antrą kartą sekėi geriau, baigiau su 108 taškais. Pusantros valandos prabėgo gana greitai, o dešinė rankos pirštai dar porą dienų sunkiai lankstėi.

Vasario 15.
Vėl šeštadienį oras tarsi užsakytas, visiškai giedra, vėjas silpnas. Vėl važiuoju į kalnus. Jau apsiprantu su judėjimu gatvėe ir nė karto nebeįsuku į priešingos eismo krypties juostą. Be to dviračių vairai ir Airijoje toje pat pusėje kaip ir Europoje. Iki pirmos keteros važiuoju kitu, ilgesniu keliu nei prieš savaitę. Bet šiandien vėjas nesmarkus, ir užtrunku mažiau laiko. Jau pažįstamu keliu apvažiuoju slėnį ir pasiekiu ežerą. šį kartą už skardžio visiška užuovėja, vandens paviršius lygutėlis. Kylu į sekančią keterą, į 530 m aukštį. Nuo jos gerai matyti 757 m viršūnė su styrančiomis retransliatorių antenomis. Iki jos apie 3 km, bet asfaltuotas keliukas pertvertas ir užrašai draudžia įvažiuoti. Aukštumos vaizdas stebina - žemė apaugusi aukšta žole, pažliugusi, tankiai įkritusi, atidengdama storą durpių sluoksnį. Lėkštas šlaitas išvagotas daugybė griovelių, surenkančių vandenį, į pelkę ant polių pristatyta suoliukų medžiotojams. Pats kalnas atrodo kaip milžiniška juoda durpių krūva. Sportinis noras pasižvalgyti nuo viršūnė išblėta. Skrieju žemyn į sekantį slėnį. Pietinis šio slėnio šlaitas ryškiai skiriasi nuo pajuodusio šiaurinio. Vaizdas primena savaną - geltonas žolė fone tarsi žalios dėmė išsiskiria spygliuočiai medžiai. Tolumoje šlaitas ima kilti stačiau ir užsibaigia keliomis aukštomis viršūnėmis. Išsiskiria pati aukščiausia (849 m), nes jos viršus nubarstytas sniegu. žolėje ganosi ilgauodegė avys, uodegos vos ne žemę siekia. Pralėkdamas pastebiu keletą namų griuvėių ir pamatų, gyventojai turbūt išsikraustė į patogesnes vietoves. Slėnio gilumoje kertu upelį ir svarstau, kiek laiko prireiks grįžti į Dubliną. Nusprendžiu sukilti ant dar sekančios keteros per trejetą km nuo snieguotos viršūnė. Nuo čia matosi papėdėje išsidriekęs rusvos spalvos ežeras. Toliau į vakarus matosi vien tik lyguma. Leidžiuosi link ežero sueižėjusio asfalto keliuku. Per patį jo vidurį prasikalusi žolė, vos išlaikau šokinėjantį vairą.

 

Ežere maudytis uždrausta dėl gylio ir stiprių srovių. Nuo čia suku Dublino link. Lieka grįžti apie 30 km persikeliant per vieną keterą. Statesnėe įkalnėe jau ima gelti keliai, primindami laipiojimus kalnuose su kuprine. Bendra kelionė pakilimų suma siekė 1100 m. Grįždamas nuklydau ne tuo keliu, bet įvažiavau į Dublino greitkelį. Lygiu keliu ypač malonu nulėkti nuo kalno iki pat Dublino. Viso per 5 su puse valandos nuvažiavau 85 km. Taigi visos artimiausios Dublino apylinkių kalvos jau liko apžiūrėtos.

 

Vasario 16.
Jaučiuosi patriotiškai nusiteikęs ir šventė proga pasiryžęs neiti į darbą. Gaila, kad kaip tyčia sekmadienis. Lauke stūgauja vėjas, aptaškydamas langą vandens lašais. Visą dieną tik skaitau knygą ir žiūriu televizorių. Stebėdamas eilinį automobilių reklaminį klipą svarstau, ar Britanijai tie klipai filmuojami atskirai, su vairu dešinėje pusėje. Spėju, kad pakanka tik apsukti kadrą. Džonis prieštarauja, kad tokiu atveju automobilio numeriai matytųsi neteisingai. Per sekantį klipą sužiūrame į numerį - 818 AVX.