Nesimeldžiu Dievams, stabams, ikonoms,
Žvakes kas vakarą degu tik šiaip,
Nesiklaupiu, nesilankstau, nesižegnoju-
Patsai už savo Būtį atsakau.

Nėra nei Pragaro, nei Rojaus,
Tik Žemė lopšyje žvaigždžių,
Ir žmonės- tik kvaili oratoriai,
Kartojantys Dievams: "Tikiu".

Ir išpažįstu tiktai Nieką,
Skleidžiu pasauly jo tiesas,
Dėl visko kaltas tavo Dievas,
Nes jis surišo man rankas

Ir liepė nemeluot, negeisti,
Mylėti priešus, artimą užjaust,
Tikėti jį tiktai man vieną
Ir nežudyt daugiau- klaidas atleis.

Ir gėrė vyną, kando duoną,
O alko tuo metu šimtai,
Ir jo šešėlyje altorių
Vis virė kruvini karai.

Ir laukia žmonės pažadėto Rojaus,
Ir tiki- juodulius tenai nuplaus...
Nėra man Dievo- aš tik vienas,
Tikiu stiprybe Mąstančio Žmogaus.