ŽMOGUS

Tai buvo seniai, prieš daugybę daugybę metų. Sėdėjau sau beržynėly, vėjas kedeno plaukus, upelis čiurleno savo vaga, paukščiai čiulbėjo lyg prieš nelaimę, o žolė kuteno mano kojų padus. Man buvo skaudu, kad lapai krito man ant galvos. Tokie rudi, žali, geltoni ir šiaip įstabūs nepaprasti. Jau ruduo. Ir koks skausmas užplūsta, kai supranti, kad reikės eiti į mokyklą ir džiovinti savo genialiai protingą galvą pamokose. Na, tiesiog
siaubas.
Tačiau mano kudlotas mintis nutraukė stuksenimas žemėje. Iš pradžių galvojau, kad žemės drebėjimas, bet vėliau supratau, kad eina padaras, kurio proto koeficientas (sprendžiant iš žingsių) lygus, nei daugiau, nei mažiau nuliui. Jam einant, lapai šnypštė, pakščiai žviegė, o žolė atrodė tarsi po karo.
Po kelių akimirkų jis išlino iš už lapų. Pamatęs jį aš apsoraminau (tai bylojo nustojusi drebėti mano apatinė lūpa), nes tai buvo nuvargintas karo veteranas (na, aš taip spėju). Tasai mano pavadintas karo veteranas, vilkėjo nutriušusia striuke, o gal ir puspaltį, rankoje laikė lazdelę, paauksuotom galūnėm (turbūt, kad geriau stuksėtų į žemę), buvo apsiavęs “sapogus”, kurie jam buvo iki kelienių.
Po kelių akimirkų susikirto mūsų žvilgsnai. Jis nusišypsojo, aš nuėjau jam atsakyti tuo pačiu, bet pamatęs jo du dantis burnoje (auksinius), pradėjau juoktis, nes ji veido išraiška, buvo tarsi pingvino.
Po sekundės kitos pradėjau galvoti, kas jis toks, iš kur? Praėjus dar keletai sekundžių, supratau, kad tai Megelinsko Zigmas (taip jį vadino liaudis). Anot močiutės, geras diedas, nors ir išgeria litrą kitą baltos su
savo draugais (manau, ten ne balta, o “kaukolinis” su kvaišalingom tabletėm), nes tas Zigmas, kiek mačau, su krepšiu kelnėse vaikšto. Kiti sako, kad jis vagis, tinginys, šiaip nedoras žmogelis.
Tai aš (būdamas super genialus) sugalvojau patikrinti, koks tas Zigas iš tikrųjų, ar geras, ar blogas, ar dar koks nors kitoks. Taigi aš jį pašaukiau pas save. Šaukiau jį paprastai, vadindamas dėde. Jam priėjus paklausiau, ar negalėtų jis man padėti sutaisyti pasenusį dviratį, kuris gulėjo priešais mane, šalia kito medžio. Zigmas nieko nesakęs nuėjo prie dviračio ir pradėjo krapštytis. Pagalvojęs, kad jis tik šiaip ten žiūrinėja, nusisukau nuo jo ir apie kažką užsisvajojau. Po kelių minučių išgirdau jo balsą:
- Ei, bernioke, ateik čia.
Aš kaip spyruoklė iš tušinio staigiai prie jo prišokau ir paklausiau, ko jis nori. Jis atsistojo ir nueidamas pasakė:
- Na va, bernioke, dviratis gatavas.
Tą dieną jo nebemačiau, bet dviačiu ilgai dar važinėjausi.
Manau, tai buvo man labai puiki pamoka, kaip reikia vertinti žmogų. Nuo to laiko aš jo nebevadinu karo veteranu, dabar vadino ponu arba dėde Zigmu. Ir dabar tikiu, kad jis yra vagis, nes pavogė mano dviračio varžtą, kurio dėka man bevažinėjant atsiveržė ratas ir aš krisdamas susilaužiau nosį.
Bet juk nėra to, kas neišeitų į gera, nes man dvi savaites nereikėjo eiti į ą vietą, kur džiovinamos smegenys ir trinamos ant kėdžių gražios kelnės.
P.S. Iš tikrųjų aš nemanau, kad mokykla yra smegenų džiovinimo ir kelnių
gadinimo vieta.