Šeštadienio rytas, o gal jau ir visas vidudienis; kiek pamenu, kai atsibudau, buvo šiek tiek po vienuoliktos. Barškančiais smilkiniais, traškančiu sprandu, pakeliu galvą apsidairyti. Virš lovos horizonto drauge su ištinusiu veidu iškyla ir prie mano dešiniojo skruosto dėl seilių pertekliaus prilipusi pagalvėlė. Kokias penkias minutes visiškai nesiorientuoju erdvėje, atrodo jog plaukčiau sukiužusia valtimi- galva svaigsta, pykina. Pagaliau pagalvei apsisprendus nuslysti nuo manojo žando žemyn, pradeda ryškėti pagrindinės pastarojo vakaro detalės. Taip, lyg ir vakarėlis, tačiau koks? Kokia proga?
Sukoncentravęs visą dėmesį į nugaros raumenis, pabandau atsisėsti. Lyg ir pavyko. Apsidairau atidžiau- šįsyk visu 360 laipsnių kampu. Kambaryje neįprastai tamsu.. Žvilgtelėjęs lango pusėn, vos vienos akies pagalba (antroji akis veikiausiai nusprendė kol kas neatsibusti) bandau įžiūrėti kas yra ant palangės. Nusprendęs, jog esu pilnai įgalus išlipti iš lovos savomis jėgomis, taip ir padarau - deja, klydau. Pakirstas, lyg koks stribas nuo vokiečio kulkos, išsidrebiu ant pilvo. Tenka dar kartą įsijausti į kario vaidmenį ir keturiomis siekti tuo metu išsvajotojo tikslo: palangės. Radiatoriaus pagalba tvirtai atsistoju ant abiejų kojų; pagaliau pavyksta atgauti uoslę- miegamajame tvyro stiprus alkoholio ir tabako tvaikas. Dėmesį patraukia mano dėvimi, baltos spalvos marškinėliai, išmarginti didžiule netaisyklingos formos figūra, aiškiai primenančia vyrišką lytinį organą. Pasidaro šiek tiek nepatogu, vienu koordinuotu rankų mostu nusivelku marškinėlius ir šveičiu juos į gretimą sieną. Akys sustoja ties sieniniu veidrodžiu, ant savo pilvo aptinku kažkokį svetimkūnį, iš lėto nukreipiu žvilgsnį žemyn, o ten aplink bambą išsikerojusių plaukų tankmėje puikuojasi... ,,bambiškasis“ auskaras!- Tikrų tikriausias, mergaitiškas (nuaidi riebus keiksmažodis). Visiškai mene sutrikdęs, auskaras priverčia iki tol stipriai primerktą kairiąją akį plačiai prasiverti. Drebančiomis rankomis bandau pašalinti turbūt dar iš po vakar pozicijas užsiėmusius duonos trupinius. Susidorojęs su jais, norėdamas jį eliminuoti, pradedu tyrinėti blizgutį. Suvokiu, jog to padaryti neįstengsiu, palieku tai kitam kartui. Šiek tiek sustingstu vietoje, bandydamas prisiminti, kokį velnią aš čia veikiu.. Ai taip- palangė. Ant pastarosios riogso maža raudonos spalvos dėžutė, tikrai nepriklausanti ankstesniajam kambario interjerui. Bandau suvokti, kaip ji atidaroma. Pagaliau pavyko. Nedrąsiai žvilgteriu, o ten vargšės degtukų dėžutės dydžio sraigės palaikai; skubiai užveriu dangtelį, susimąstau. Bepradedant suvokti, kad tikrai neprisiminsiu iš kur ši sraigė pas mane atsirado, staiga mano mintis nutraukia duslus pagalbos šauksmas, sklindantis iš virtuvės...
Labai nustebęs ir tuo pačiu nudžiugęs, jog namuose esu ne vienas, palikęs paslaptingąją dėžutę ramybėje, žingsnis po žingsnio, praspardydamas man po kojomis besipainiojančius butelius, nukeliauju iki virtuvės. Įveikęs daugių daugiausia keturių metrų atstumą, apsidžiaugiu lyg koks Magelanas, apiplaukęs visą pasaulį, mat, ekspedicija iki reikiamos vietos, rodėsi, truko visą amžinybę. Virtuvėje išvydau po stalu, tarp šiukšlių, besivoliojantį, ir niekaip iš plastikinės taros žabangų negalintį išsivaduoti penkiolikametį. Pačiupęs jam už atlapų, ištraukiu, iki tol niekur nematytą, mažąjį bičiulį arčiau patalpos vidurio- vargšelis komos būsenoje. ,,Jau išeinu, tik prašau nekviesk mentų “- laužyta kalba jis man. Jau kaip tik žiojausi duoti leidimą apleisti mano butą, kai jaunasis mano ,,pašnekovas“ nepraėjus nė sekundei nuo mudviejų pokalbio pražios ėmė ir užknarkė. Nieko nepešęs, jau pražvalėjęs ir vikresnis, nutipenau iki vonios kambario..
Įžengęs į mažytį kambarėlį su vonia ir tualetu, nusirengiau ir pasinėriau į gaivaus ir raminančiai šilto vandens šaltinį. Stovėdamas po dirbtinai sukeltu lietumi, besikapstydamas savo pasąmonėje, stengiausi, kaip įmanoma tiksliau sudėlioti pastarosios paros įvykius chronologine tvarka. Viskas ką pavyko prisiminti buvo susiję, deja, tik su vakarėlio akimirkomis: jūros alkoholio, pilnos kišenės psichotropinių medžiagų ir visas būrys draugų, kurių net vardų atsiminti nesugebėjau. Rodėsi, jog kas nors būtų slapta praplovęs man smegenis- galvoje visiška tamsa ir nežinomybė. Išeidamas iš vonios, koridoriuje sutinku virtuvės miegalių, kuris jau šiek tiek pagerinęs savo vizualinę išvaizdą, padėkoja už smagų gimtadienį ir daugiau nieko nesakęs išeina savais keliais...
Ir vėl nuskamba keiksmažodis, ir vėl riebus-pagaliau prisiminiau!
Kelias akimirkas sutrikęs, pralinksmėjau, kad pradeda aiškėti viso šio košmaro pamatiniai įvykiai. Taip, tikrai gimtadienis, dabar jau puikiai pamenu, jog visa ši didingoji šventė prasidėjo liepos 14 dieną, būtent per mano gimtadienį.. Tačiau tikrai galėčiau prisiekti, jog visa šita fiesta vyko taip senai, kad net sunku prisiminti pagrindinius jos elementus...
Susirandu virtuvėje, ant šaldytuvo, besislepiantį mobilųjį. 2010.07.17- besimaivanti ir akis bedraskanti skaičių kombinacija, tiesiog mirksėte mirksi telefono ekrane. Vadinasi, nieko čia keisto, kodėl man taip nepavyko atsiminti pastarųjų dienų įvykių: tris paras trukusios orgijos, kupinos nesustabdomo alkoholio ir narkotikų pasisavinimo į savo organizmą, net Savickas neatlaikytų!
- Daugiau tikrai nebegersiu- savo paties žodžiais netikėdamas, į ūsą numykiau tyliai.
Kai jau atsipalaidavau nuo visos šitos nežinomybės, buvo pats metas apžiūrėti ir įvertinti esamą situaciją svetainėje. Priartėjęs prie durų, lukteriu akimirką lyg kažko bijodamas ir vengdamas. Atidarau iki tol tvirtai užvertas duris- vos nenuvirstu iš nuostabos. Kambarys sujauktas kaip iš po taifūno atakos, langai užtverti storo audinio užuolaidomis, nepraleidžiančiomis nė lašelio šviesos, kalnai šiukšlių ir saulėgrąžų žvaigždynas, dengiantis kambario kilimą.
Patalpos viduryje, šalia stalelio,- sofa, ant kurios susmukusi lyg bulvių pilnas maišas drybsojo mergina. Toji mergina man puikiai pažįstama: kartu mes lankėme tą patį darželį, tą pačią vidurinę mokyklą. Kažkada, devintoje klasėje, net buvome pora. Tačiau, kad ir kaip gerai ją pažinočiau, buvo itin sunku ją atskirti nuo eilinės Vilniaus prostitutės: jos veidas buvo nusėtas net neaiškios spalvos mėlynėmis, plaukai suvelti, rūbai apdriskę. O dar tos vos vos pramerktos akys: atrodė lyg ji ko nors lauktų, lyg tikėtųsi, tačiau tuo pačiu jau net nebe egzistuotų. Iš plačiai atvipusio žandikaulio supratau- ji be sąmonės. Sutrikęs priėjau artyn; šiurpas nukrėtė visą ir taip skaudantį mano kūną. Švelniai paliečiau apnuogintą merginos petį lyg norėdamas kažką jai pasakyti, kažką, ko lūpomis to padaryti nesugebėjau- slegiantis jos kūno šaltis palietė turbūt kiekvieną mano odos milimetrą, priversdamas intuityviai atsitraukti atgal. Tačiau, deja, atsitraukti toliau, negu yra mūrinė siena nepavyko... Valandėlei nekvėpuodamas sustingau iš baimės. Drebantis žvelgiau į netvarką ant stalelio: keletas šlykščiai baltų tablečių, arbatinis šaukštelis ir žiebtuvėlis, it gyvatė ant sofos susirangiusi guminė žarnelė bei gretimais negyvėlės pėdų besimėtantis švirkštas- velniai rautų tą visą bjaurastį...
Žiūrėjau į šitą kraupų spektaklį ir nieko negalėjau padaryti. Pajutau, kaip pačiam to nenorint, pradėjo linkti keliai, slysdamas su nugara per vimdančiai šaltą sieną atsitūpiau ir susigūžiau. Viskas ką girdėjau buvo tik mano paties tyliai kartojamas: ,,Kodėl?..”

Visi šios istorijos personažai ir įvykiai - pramanyti.