Vienas indėnas tapydavo ikonas. Kiti indėnai nesuprato, ką jis daro, irkam to reikia, bet jam netrukdė. Indėnai šiuo klausimu buvo tolerantiški.Tiesą sakant indėnas, kuris tapė ikonas, irgi nelabai žinojo, kam to reikia,bet tai jam patiko. Po daugelio metų indėno ikonas surado meno kritikai irparašė sensacingą straipsnį apie indėną, kuris pralenkė savo epochą.

***

Uogienė ilgai stovėjo rūsyje ir surūgo. Rūsyje gyvenusi žiurkė suradosurūgusios uogienės stiklainį ir ją valgė. Dėl to žiurkė apsvaigdavo irkeldavo riaušes. Net ir neapsvaigusi žiurkė buvo sunkiai sugyvenamas padaras,bet nuo uogienės ji tapdavo tiesiog šlykšti. Visų laimei ji rūsyje gyvenoviena, todėl nieko negalėjo nuskriausti. Žiurkė mintyse kurdavo smurtoscenas ir negalėdama jų įgyvendinti prisiragaudavo uogienės iki sąmonėsnetekimo. Uogienė greitai baigėsi. Žiurkė liko. Ji toliau gyveno rūsyjeviena. Žiurkė kantriai laukė, kol surūgs uogienė likusiuose stiklainiuose.Esu įsitikinęs, kad tai nėra istorija apie meilę. Be abejo laimingospabaigos irgi nebus, kol pasaulyje bus žiurkių ir uogienės, kurią žmonės palieka rūsiuose.

***

Trys filosofiškai nusiteikę kurmiai ėjo per tundrą ir beeidami išalko.Netrukus jie priėjo viešojo maitinimo įstaigą. - Ne viskas yra taip, kaipatrodo, ir niekada nebūna taip, kaip turėtų būti - pagalvojo kurmiai irpatenkinti savo filosofija nuėjo toliau. Iš paskos ėję kiti trys kurmiai tądieną filosofiškai nusiteikę nebuvo, todėl nieko negalvoję užsuko į viešojomaitinimo įstaigą, kur daug ir skaniai pavalgė. - Sotus alkano neužjaučia -pagalvojo filosofiškai nusiteikę kurmiai.

***

Gyveno kartą katinas ir katė, kurie visada laikėsi etiketo reikalavimų.Be to jie buvo nepažįstami. Kartą jie prasilenkė viešajame transportenepasisveikinę, mat sveikintis su nepažįstamais žmonėmis (taip pat ir katėmis)- blogo išsiauklėjimo požymis. Gali būti, kad jeigu jie būtų ne taip geraiišauklėti, ši istorija turėtų kitokią pabaigą...Dabar tai istorija panašiį daugelį kitų, nutinkančių kasdien įvairiose viešose vietose.

Beje istorija dedikuojama Elenai nes...nes taip reikia.

***

Vienas indėnas buvo išradėjas ir vis ką nors išrasdavo. Kartą jis išradoratą. Išradęs ratą indėnas pasidarė sau vežimaitį, kuriuo važinėdavosinuo kalno. Bevažiuodamas savo vežimaičiu nuo kalno indėnas įvirto į griovįir smarkiai susikūlė. Kiti indėnai iš to ilgai ir smagiai juokėsi. - Štaitau ir progresas - sakė jie plyšdami juokais ir savaip buvo teisūs.

***

Gyveno kartą bebras, kuris mėgdavo sakyti, kad jo niekas nemyli. Kai jodraugai jam sakydavo: "Arnai, mes tave mylim!" (o bebro vardas buvoArnas), jis ironiškai šypsodavosi. Bebras mėgo filosofiją ir manė, kad meilėyra kažkur žvaigždėse. Jis nemokėjo skraidyti, bet mėgo žiūrėti į žvaigždes.Tiesą sakant tai, kad Arnas manė, kad jo niekas nemyli, netrukdė jam būtipuikiu bebru. Arnas daug dirbo, maloniai bendraudavo su bebrais ir kitais žmonėmis,todėl buvo visų mėgstamas ir gerbiamas. Kai senatvėje jis suposi savopintame krėsle maloniai pavargęs nuo gyvenimo ir išgirdo skambinant varpus,bebras nieko nesigailėjo. Į kambarį užėjo mirties angelas ir nusiėmęsskrybėlę mandagiai su juo pasisveikino.

***

Ežį kamavo įkyrus klausimas "Kas aš esu?". Ežys įstojo įuniversitetą. Kai jis nuėjo laikyti įskaitos, dėstytojas jam pasakė: - Pasižiūrėk,į ką tu panašus, visas dygliuotas ir pasišiaušęs. Tu gi pankas! - ir įskaitosežiui nepasirašė. Nuo to laiko įkyrus klausimas "Kas aš esu?" ežionebekamavo. Ar ežys baigė universitetą mūsų dominti neturėtų, nesistorija yra apie vieną įkyrų klausimą.

***

Vienas opšrus* buvo labai dievobaimingas. Kiti jo pažįstami opšrūsanaiptol nebuvo dievobaimingi. Greičiau bedieviai. Bedieviai opšrūs mėgdavoiš religingojo opšraus pasišaipyti. Tad vieną kartą, kai opšrus su kitaisopšrumis plaukė valtimi ir pasakojo, kaip Jėzus vaikščiojo vandens paviršiumi,šie juoko dėlei paprašė jo tai pademonstruoti. Pasitikėdamas Dievo apvaizdadievobaimingasis opšrus žengė iš valties... - Dievo nėra - spėjo skęsdamaspagalvoti opšrus. - Aš esu - nusišypsojo Dievas. Dievas mėgo pajuokauti.

*Opšrus - barsukas.

***

Kanalizacijos kolektoriuje gyveno žiurkė, kuri neblogai grojo įvairiaismuzikos instrumentais. Laisvalaikiu ji kūrė dainas apie tai, kaip jai nereikiapinigų, kanalizaciją ir laisvę. Šiek tiek pinigų pragyvenimui ji visgi užsidirbdavogrodama metro stotyse ir požeminėse perėjose. Vieną dieną pro metro grojančiąžiurkę praėjo prodiuseris ir pasakė: - Tokia muzika žmonėms nereikalinga.Žvaigžde netapsi. Žiurkė nusispjovė ir grojo toliau. Žvaigžde ji netapo.

***

Vieną kartą trys indėnai žiūrėjo televizorių. Tuo metu televizoriųdar nebuvo. Indėnai turėjo televizorių išgalvoti. Išgalvotas televizoriusnieko nerodė. Netgi žinių. Dėl to indėnai nieko ir nematė. Motopauta buvoindėnų vadas ir tokiomis kvailystėmis neužsiėmė. Motopauta sėdėjo, rūkėpypkę ir žiūrėjo į tikrus bizonus. Tuo metu jis išgirdo tris indėnus nirštantdėl to, kad jų televizorius nerodo žinių. Motopauta supyko ir primušė trisindėnus pypke per galvą. Nuo to laiko nė vienas indėnas nežiūrėjotelevizoriaus. Motopauta buvo protingas žmogus. Moralas: Joks televizoriusnerodo tikrų bizonų.

***

Gyveno kartą uodas, kuris dažnai svajodavo patekti ten, kur būtų labai(labai labai) daug kraujo.Kartą laikraštyje jis perskaitė apie kruvinąkonfliktą Artimuosiuose rytuose. Uodui kilo mintis. Jis įsirašė į svetimšaliųlegioną ir buvo nusiųstas į vieną iš karštųjų planetos taškų. Ten jįsuvažinėjo tankas. Nors kraują siurbia ne uodai, o uodės, tai istorijos esmėsnekeičia. Bet kokiu atveju negerai yra geisti kraujo artimo savo, karas yrablogai, o ir išsipildžiusios svajonės kartais prie gero nepriveda.