Stovėdama prieš penktokų klasę pirmąją dieną mokykloje, jinai pasakė vaikams netiesą - kad, kaip ir dauguma mokytojų, juos myli visus vienodai. Bet juk tai buvo neįmanoma, nes pirmoje eilėje, pakumpęs, sėdėjo berniukas, vardu Tedis Stollardas. Misis Tomson stebėdavo Tedį anksčiau ir matė, kad jam nesisekė žaisti
su kitais vaikais, kad jo drabužiai nebuvo tvarkingi, kad jį reikėjo nuprausti. Be to, Tedis kartais būdavo nemalonus vaikas. Kai Misis Tomson taisydavo Tedžio darbus, ji su pasimėgavimu rašydavo jam neigiamus pažymius, ir raudonu rašalu braukydavo klaidas.

Mokykloje, kurioje dirbo Misis Tomson, mokytojai privalėjo pasidomėti ankstesnių klasių mokinių pažymiais. Mokytoja atidėjo Tedžio pažymių peržiūrą metų galui ir nustebo... Tedžio I-os klasė mokytoja rašė, kad jis šaunus vaikas, daug besijuokiantis, dirba kruopščiai, puikiai elgiasi. Su juo gera dirbti. Antros klasė mokytoja rašė, kad Tedis yra puikus mokinys, bet jis susirūpinęs, nes mama serga nepagydoma liga. Namuose jam nelengva. III-ios klasė mokytoja pastebėjo, jog mamos mirtis jį paveikė, berniukas stengiasi, bet jam sunku. Tėtis juo ne itin rūpinasi ir jo gyvenimas pasikeis į blogąją pusę, jei niekas nesiims priemonių. IV-tos klasė mokytoja rašė, kad Tedis šalinasi visų ir nesidomi mokykla, neturi draugų, miega per pamokas. Dabar Misis Tomson suprato viską. Jai pasidarė gėda dėl savo elgesio. Jinai dar blogiau pasijuto, kai mokiniai atnešė kalėdines dovanas, visas įvyniotas į gražų popierių. Išskyrus Tedį. Jo dovana buvo įpakuota į rudą, bakalėjos parduotuvė popierių. Mokytoja išvyniojo Tedžio dovaną. Vaikai pradėjo juoktis, kai pamatė dirbtinių briliantų apyrankę, kurioje trūko vieno akmenėlio, ir vos trečdalį buteliuko kvepalų. Ji sutramdė besijuokiančius vaikus, užsimaudama apyrankę, pasigėrėdama, kokia ji graži, ir pasikvėpindama riešus kvepalais. Tą dieną Tedis pasiliko po pamokų ir pasakė mokytojai: Misis Tomson, šiandien jūs kvepiate taip, kaip kvepėdavo mano mama. Kai vaikai išėjo iš klasė, Misis Tomson ilgai verkė. Ir nuo tos dienos ji nustojo mokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jinai ėmė mokyti vaikus.

Misis Tomson skyrė ypatingą dėmesį Tedžiui. Jiems dirbant kartu, jo protas atsigavo. Kuo labiau mokytoja jį drąsino, tuo guviau jis mokėi. Metų gale Tedis tapo vienu iš šauniausių klasė berniukų. Ir, nepaisant to, jog mokytoja sakė, mylinti visus vienodai, jos „numylėtinis" buvo Tedis. Po metų jinai gavo raštelį nuo Tedžio, kuriame jis rašė, jog ji buvo pati geriausia mokytoja, kokią tik jis kada yra turėjęs savo gyvenime. Praėjo 6-ri metai ir Tedis vėl parašė mokytojai. Jis rašė, jog baigė vidurinę mokyklą ir buvo trečias geriausias mokinys klasėje. Misis Tomson vis dar buvo pati geriausia mokytoja jo gyvenime. Po 4-rių metų mokytoja vėl gavo Tedžio laišką. Jame jis sakė, kad kad jam nėra lengva, bet jis stengiasi ir jis vėl priminė, jog Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja. Vėliau atėjo dar vienas laiškas, kuriame Tedis pasakojo, gavęs bakalauro laipsnį su pagyrimu ir nusprendęs studijuoti toliau ir kad Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja. Dabar jo pavardė buvo ilgesnė: laišką pasirašė „daktaras Teodoras Stollardas".

Istorija čia nesibaigia. Pavasarį atėjo laiškas, kuriame jis rašė, jog ketina vesti. Jo tėvas buvo miręs ir jis klausė Misis Tomson, ar ji nesutiktų būti jaunikio mamos vietoje. žinoma, ji sutiko. Ji pasipuošė Tedžio mamos apyranke ir buvo pasikvėpinusi jo mamos kvepalais. Jie apsikabino vienas kitą ir daktaras Stollardas pašnibždėjo: Ačiū, Misis Tomson už tai, kad manimi patikėjote. Ačiū, kad leidote man pasijusti svarbiu ir parodėte, jog aš galiu kažką pakeisti. Misis Tomson, vos sulaikydama ašaras pasakė: Tedi, tu neteisus. Būtent tu mane išmokei, kad aš galiu kažką keisti. Kol tavęs nesutikau, aš nemokėjau būti Mokytoja.

...Mes niekuomet nežinome, kokią įtaką galime padaryti kitiems... savo veiksmais... ar... nieko nedarydami. Kartais net šypsena gatvė praeiviui gali padaryti tokių permainų, kurias net įsivaizduoti sunku. Atsiminkite tai. Pasistenkite ir jūs nors ką nors pakeisti vaiko gyvenime... Šiandien!

***

Tai istorija apie keturis žmones, kurių vardai buvo Kiekvienas, Kažkas, Betkas ir Niekas. Buvo labai svarbus dalykas, kurį atlikti buvo paprašytas Kiekvienas. Kiekvienas buvo įsitikinęs, kad Kažkas padarys. Betkas tai galėjo padaryti, bet Niekas nedarė. Kažkas supyko, nes tai buvo Kiekvieno darbas. Kiekvienas galvojo, kad Betkas tai gali, bet Niekas nesuvokė, kad Kiekvienas to nepadarys. Baigėi tuo, kad Kiekvienas kaltino Kažką, tuo metu kai Niekas nepadarė to, ką Kiekvienas galėjo padaryti.

***

Prabangioje parduotuvėje, prie rašomojo stalo sėdėjo juvelyras ir
susimąstęs žvelgė pro langą.
Prie parduotuvė atėjo maža mergaitė ir prispaudė nosį prie vitrinos
stiklo. Mažytė dangaus spalvos akys nušvito, kai ji pamatė eksponuojamas
brangenybes. Drąsiai pravėrė parduotuvė duris ir dūrė pirštu į nuostabų žydrų turkių
vėrinį.
- Tai bus mano seseriai. Ar galėtumėte gražiai suvynioti?
Parduotuvė šeimininkas nepatikliai pažvelgė į mažąją klientę ir
paklausė:
- O kiek tu turi pinigų?
Nesvyruodama mergaitė pasistiebė ant pirštų galiuku, padėjo ant
prekystalio skardine dėželę, atidarė ja ir iškratė viską, kas joje buvo: mažavertį pinigų
banknotėlį, saują monetų, kelias kriaukles ir kažkokį paveikslėlį.
- Ar pakaks?- išdidžiai paklausė ir ėmė aiškinti:
- Aš noriu nupirkti dovaną vyresniajai savo seseriai.
Nuo tada kai mirė mūsų mama, ji viskuo namie rūpinasi, jai visiškai
nelieka laisvo laiko. Šiandien jos gimtadienis, todėl noriu ja
pradžiuginti dovana. Šių brangakmenių spalva tokia kaip jos Akių!
Šeimininkas nuėjo i nuošalų kambarėlį ir atnešė puikaus žvilgančio
rausvo popieriaus. Rūpestingai suvyniojo į jį brangakmenių dėželę.
- Štai, prašau,- ištiesė mergaitei.- Nešk namo, tik nepamesk.
Mažylė džiugiai išstriksėjo iš parduotuvė. Rankose ji spaudė brangų
laimikį.
Po valandėlė į juvelyrinę parduotuvę įžengė daili šviesiaplaukė
mergina dangaus
mėlynumo spalvos akimis. Padėjusi ant prekystalio atidarytą dėželę,
kurią juvelyras taip rūpestingai buvo suvyniojęs, paklausė: -Ar šis vėrinys
nupirktas čia?
-Taip, panele.
-Ir kiek jis kainavo?
-Mano parduotuvė kainos neskelbiamos: tai kliento ir mano
paslaptis.
- Tačiau mano sesuo teturėjo grašius. Kaip ji galėjo sumokėti už tokį brangų
vėrinį?
Juvelyras paėmė brangenybių dėžutę, uždarė ja, dar syki suvyniojo į
žvilgantį popierių ir įteikė merginai.
- Jūsų sesutė sumokėjo. Ji sumokėjo pačią aukščiausią kainą,
kokia tik gali būti: atidavė viską, ką turėjo.

Bruno Ferrero

***

"- Kiek sveria snaigė? - paklausė zylė balandžio.
- Mažiau už nieką, - atsakė pastarasis.
Tada zylė ėmė pasakoti:
- Man besiilsint ant pušies šakos, pradėjo snigti.
Tarsi sapne lengvutė snaigė tyliai ir švelniai gulė
ant žemė. Neturėjau ką veikti, tad ėmiau skaičiuoti
snaiges, besileidžiančias ant mano šakos. Suskaičiavau 3 751 952. Kai nukrito 3 751 953-oji snaigė,
sverianti mažiau už nieką - kaip tu sakei - šaka
nulūžo...
Tai tarusi, zylė purptelėjo ir nuskrido.
Balandis, kuris dar Nojaus laikais buvo pagarsėjęs kaip taikos nešėjas, giliai susimąstė, o po to pats sau tarė:
- Galbūt ir tam, kad visas pasaulis staiga pražystų taika, tetrūksta vieno žmogaus?
Galbūt trūksta tik tavęs..."

***

Skylė sieloje
Kartą gyveno labai prasto būdo jaunuolis. Tėvas davė jam dėžutę vinių ir pasakė: „Kaskart, kai tik imsi pykti ar susibarsi su kuo nors, įkalk į sodo vartus vinį”.
Pirmą dieną jis į sodo vartelius įkalė 37 vinis. Vėliau ėmė save kontroliuoti, tad vinių skaičius kasdien ėmė mažėti. Jis tiesiog suprato, kad paprasčiau susivaldyti nei įkalti į vartelius vinį.
Pagaliau atėjo tokia diena, kai jaunuolis neįkalė į vartus nė vienos vinies. Tada jis nuėjo pas tėvą ir pasakė jam tai.
Tėvas šyptelėjo ir tarė: „Ištrauk iš vartų po vinį kaskart, kai tik susivaldysi“.
Galiausiai išaušo ir tokia diena.
Tėvas nuvedė sūnų prie sodo vartų:
„Sūnau, tu puikiai elgeisi, bet pažiūrėk, kiek daug skylių liko vartuose“.
Šitie vartai jau niekad nebus tokie, kokie buvo anksčiau.
Kai tu su kuo nors bariesi ar sakai kam nors nemalonius žodžius, tu palieki pašnekovo sieloje tokias pat skyles, kokios žioji vartuose.
Gali žmogui smeigti peiliu ir jį ištraukti. Tačiau žaizda visuomet liks. Ir visai nesvarbu, kad paskui atsiprašysi, kad atleidimo prašysi ne kartą. žaizda lieka. žodžiais padaryta žaizda sielai suteikia tiek pat skausmo kaip ir kūno žaizdos.

***

Mažas berniukas priėjo prie motinos, kai jinai ruošė vakarienę ir padavė popieriaus lapą. Motina nusišluostė rankas su prijuoste ir pradėjo skaityti:

Už žolė nupjovimą: 20 lt
Už šios savaitė savo kambario sutvarkymą: 4 Lt
Apsipirkimas parduotuvėje už tave: 2 Lt
Broliuko - kūdikio prižiūrėjimas, kai eidavai į parduotuvę: 1 Lt
Šiūkšlių išnešimas: 4 Lt
Už gerus pažymius: 20 Lt
Už kiemo valymą ir grėbstymą: 8 Lt
Iš viso skolinga: 59 Lt

Motina pažvelgė į jį, ir berniukas pamatė jos akyse prabėgant prisiminimus. Ji paėmė tušinuką ir parašė:
Už devynis mėnesius, kai aš tave nešiojau savyje: nemokamai.
Už visas naktis praleistas prie tavęs gydant ir meldžiantis už tave: nemokamai.
Už visus pastangų metus ir pralietas ašaras: nemokamai.
Už visas naktis, praleistas baimėje dėl tavo ateities: nemokamai.
Už žaislus, maistą, drabužius, ar netgi tavo nosies nuvalymą: nemokamai.
Sūnau, kai visą tai sudedi, mano meilė kaina tau: nemokama.


Kada berniukas perskaitė, ką jo motina parašė, su didelėm ašarom akyse tiesiai pažvelgė į ją ir pasakė: "Mama, aš tave labai myliu". Tada jis paėmė tušinuką ir didelėm raidėm parašė: "Apmokėta su kaupu".

Autorius: Bruno Ferrero

***

as myliu och.lt IR FLEITA

Pamesta Fleita gailiai verkė, kad jau seniai niekas ja negroja. Pro šalį eidamas as myliu och.lt stipriai į ją pūstelėjo, ir pasigirdo toks švelnus garsas, kokio per visą gyvenimą nebuvo girdėję nei as myliu och.lt, nei Fleita.
Nesuprasdami, kas pasidarė, - mat buvo ne itin didelio proto, nors proto galia abu ir tikėjo, - kuo skubiausiai išsiskyrė, gėdydamiesi paties gražiausio dalyko, nutikusio per visą jų liūdną gyvenimą.


Kiek daug mūsų gyvenime pamestų fleitų ir asilų. Daugelis taip ir lieka svetimi patys sau, slėpdami, kas esą, ir prašo meilė iš kitų, nepažįstamų, taip pat slepiančių savo tikrąjį veidą. Bet štai netikėtai - prabudimas, atsivėrimas, šviesos spindulys... Deja, toliau nieko. Nes pritrūksta drąsos. Reikia daug drąsos mylėti.
Ne mažiau drąsos reikia leistis būti mylimam

***

ženklas. Apie atleidimą
Jaunuolis sėdėjo riedančiame autobuse vienas ir įdėmiai žvelgė pro langą. Jam buvo šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų, buvo tvirtai nuaugęs, dailių veido bruožų.
Šalia jo prisėdo moteris. Po kelių nereikšmingų frazių apie šiltą, pavasarišką orą jaunuolis netikėtai tarė:
- Aš dvejus metus praleidau kalėjime. Šį rytą mane paleido, dabar važiuoju namo.
žodžiai jam iš burnos liete liejosi. Jis ėmė pasakoti, kaip augo neturtingoje šeimoje, kaip savo nusikaltimu įskaudino artimuosius ir užtraukė jiems gėdą. Per šiuos dvejus metus jis negavo iš šeimos jokios žinios. Numanė, jog tėvai neturi tiek pinigų, kad galėtų atvažiuoti jo aplankyti įkalinimo vietoje, be to, galbūt jautėi per menkai išsimokslinę rašyti laiškus. Nesulaukdamas iš jų atsakymo, jis ir pats liovėi jiems rašęs.
Likus trims savaitėms iki laisvė atgavimo jis dar sykį beviltiškai bandė užmegzti ryšį su tėvais. Atsiprašė jų už tai, kad juos nuvylė, ir maldavo atleidimo.
Paleistas laisvėn įsėdo į šį autobusą, kuris vežė į jo gimtąjį miestą. Autobusas turėjo pravažiuoti pro namą, kuriame jis užaugo ir kuriame tebegyveno jo tėvai.
Paskutiniame savo laiške tėvams jis rašė, jog supranta priežastis, dėl kurių jie tyli. Kad viskas būtų paprasčiau, paprašė tėvų duoti jam ženklą, kurį jis galėtų pamatyti pro autobuso langą. Jeigu jie jam atleido ir žada priimti į savo namus, tegu užriša balą kaspiną ant senos obels, augančios prie namo. Jei to ženklo nebus, jis neišlips iš autobuso, važiuos į kitą miestą ir pasitrauks iš jų gyvenimo visiems laikams.
Autobusas priartėjo prie jo gatvė. Jaunuolis ėmė vis labiau jaudintis, net nusuko akis nuo autobuso lango. Jį kaustė baimė, kad balto kaspino nebus.
Išklausiusi jo istoriją, moteris pasiūlė:
- Apsikeiskime vietomis. Leiskite man žiūrėti pro langą.
Autobusas pravažiavo dar kelis kvartalus ir štai moteris išvydo medį.
Švelniai prisilietė prie jaunuolio peties ir vos sulaikydama ašaras sušnabždėjo:
- žiūrėk! Tu tik pažiūrėk! Jie visą obelį išdabino baltais kaspinais!