E k s p e r i m e n t a s. Parlamentan tautai atstovauti paskiriami du individai: patyręs, savo darbą neva išmanantis politikas ir lokys. Abu sutvėrimai varomi į posėdžius, verčiami tupėti erdviose salėe ir klausytis kolegų pranešimų; abu už savo postus gauna dosnų atlygį, be to, abu rūpestingai maitinami ir prižiūrimi, idant jų gyvybiniai procesai dėl bado ar ligos nenutrūktų. Kadencijai besiritant į pabaigą jiems užduodamas koks atviras, samprotavimo reikalaujantis klausimas, sakykim: ką jūs nuveikėte derindami administravimo ir vadybos metodus viešajame sektoriuje, ir apskritai kokia esti jūsų trijų sektorių sąveikos vizija?

R e z u l t a t a i. Štai čia ir prasideda visa įdomybė. Politikas, be abejo, pultų tauzyti kažkokį niekalą: „Trijų sektorių bendradarbiavimo problema šiais demokratijos konsolidacijos laikais, matote, yra nepaprastai opi ir negali būti ignoruojama. Per savo kadenciją stengiausi derinti tiek asmeninį sektorių sąntykio įsivaizdavimą, tiek vertingas kolegų pastabas, tiek rinkėjų lūkesčius. Administravimo ir vadybos metodų taikymas iš esmė priklauso nuo viešosios organizacijos pobūdžio bei dydžio. Nesigirdamas galiu teigti, kad...“
Ir taip toliau.
Užuot rėžęs kažką iš esmė jis išsisukinėtų. Užuot smigę tiesiai į taikinį jo žodžiai raitytų tokias barokiškai painiais linijas, kad net sliekas, jomis vingiuodamas, sulūžtų. Migla, ir tiek.
O ką atsakytų lokys?
Ogi nieko – jis tiesiog suriaumotų.
Barrrrrrr!
Šio pareiškimo prasmę, drįstu manyti, suprastų daugelis: „Čia tupėdamas gaudavau gardaus šėralo, šilto guolio; geri žmonė mane maitino ir girdė, kartais leisdavo palakstyti ir rūpinosi, kai man susopdavo pilvą. Todėl dabar, būdamas sveikas ir turėdamas balso, išreikšdamas patirtą jaukumą bei smagybę, galiu į valias riaumoti. O apie sektorius ir jų santykius ničnieko neišmanau.“

I š v a d o s. Maždaug tą patį, atvirai kalbėdamas, galėtų išdėtyti ir parlamentaras. Bet jis, žaltys, kaip įmanydamas raitosi ir mums blerbia paslaptinga kalba, kurios neįstengia perprasti nei žmogus, nei žvėris.
Iš tikrųjų kiekvienas sveikai protaujantis pilietis suvokia, kad nūn valdžios vyrams smarkiai trūksta gyvuliško nuoširdumo ir tiesumo. Lokys šiuo atveju turi nenuginčijamą pranašumą.
Tad klausiu brolių lietuvių, besipyktinančių valdžia, – kodėl delsiate ir vis skiriate reprezentantus, kurie, jūs iš anksto žinote, nieko doro Tėvynė labui nenuveiks ir vis klastaus.
Rinkite meškas!
Juk anos labiau atitiks statistinio piliečio skonį: ir per tribūną užliuobti nevengs, ir krioks niršiau už bet kokį populistą. Teisybė, po posėdžių valytojai turė mažumėlę ilgiau paplušėti – bet tai menkniekis.

Tegyvuoja stiprios letenos politika!