Ką čia „Kliudžiau“, net paprasto agurko kartais būna gaila. Nors gal kiek nepaprasto – akvariuminio, konservuoto. Kadaise mažas giminaitis, valgydamas agurką, paklausė: ar šitas agurkas gyvas? Negyvas, atsakėm. Ar negyvas todėl, kad aš jį prakandau? – iki ašarų susigraudino vaikas. Nuo tol prekybos centrai man pilni kažkokios teatrališkos mirties. Nekalbėim apie fragmentuotus porakanopius ar karpius nudraskytais veidais, lyg jie tam stikliniam kube muštųsi, užtenka praeiti pro nesibaigiančius kolumbariumus su negyvų daržovių stiklainiais, cinkuotais žirnelių karsteliais ir miltų (taip – ir miltų) urnomis. Negaila tiktai kruopų, jos kažkokios nelabai aukšto polėkio.

Beveik pasakų senelio intonacijos, tuoj žąsinas Moliūgas turėtų praskristi, bet kaip kitaip rašysi, kai šalia trimetis Gabrielius vis tampo už sutanos (na, ką čia smulkintis) skvernų ir kviečia su juo papiešti (dažniausiai piešiami tokie kelių žemėlapiai, kurie vadinasi „mama“), pakarpyti (pasiimamas popieriaus lapas ir perpus karpomas tol, kol pirštuose lieka snaigė dydžio skiautelė) ar apskritai paveikti nors ką. Gerai, paveikim. Parašykim.

Vaikai yra kažkokie nelabai žmonė, kaip grybai nelabai augalai. Jei dabar atskristų marsiečiai, pamatytume, kad jie panašūs į vaikus arba į grybus, į žmones niekaip. Vaikų logika ir nuolatinė pastanga įvardyti pasaulį nusipelno ne mažesnio dėmesio kaip D. Diderot raštai. Kurį laiką jie dar kuriasi sąvokas ir žodžius, kaip tai darė pirmykščiai žmonė. Tik vėliau iš aukštybių nužengia tėvų elementorius, paskui mokyklos liniuotė, galiausiai – įprotis, automatizmas, užsimiršimas. Fantazijos šalies konkistadorai.

Vyresnysis mano sūnus Tilis, anot kitų vaikų, kalbėdavo australiškai. Australiškai dar kiek supratom, ypač jei kalbėdavo konkrečiai. Kad ir apie šunį. Norėjo pagirti šuns kailį. Kaip čia tas kailis? Tai ir sako: šunio paltukas gražus. O kokios spalvos šunio paltukas? – klausiam. Nesutrinka: šunio spalvos.

Gabrielius ne, jis ligi šiol kalba norvegiškai, o taip mes nemokam. Norvegų kalba pasižymi tuo, kad ką ja besakytum, vis tiek išeis tik du žodžiai: „ninia“ ir „ninutas“. Jei „pradžioje buvo žodis“, jis buvo vienas iš tų. Tiesa, Gabrielius nuoširdžiai bando integruotis ir jau pramoko lietuviškai, tik kalba su tokiu stipriu norvegišku akcentu, kad mes geriau prašom parodyti ranka.

Vaikai stebėtinai įsimena daiktų dislokaciją, tėvų įpročius, pirmą sykį matomų rykų paskirtį, kelią, kuriuo ėjo nors vieną kartą, eidami tamsoje niekada nekliūva už durų staktų, bet mėgsta apsimesti, kad viską pamiršo ir nieko nebežino. Vienas rišliausių lituanizuoto Gabrieliaus sakinių: „Kas čia?“ Sudilęs ir susilankstęs nuo nepaliaujamo vartojimo, bet kerta kaip kulka. Vaikai apskritai mėgsta tai, kas kartojasi. Kiekvieną rytą Gabrielius man atneša tokį ant DVD viršelio pavaizduotą dramblį ir susirūpinęs teiraujasi, ar tai iš tiesų esąs dramblys. Po neilgos apžiūros nustatau, kad neabejotinai taip. Jau ramiau.

Arba vis tos pačios nuotraukos, kurių štai vėl kaulija tasai su traktorium ant pilvo. Nori, kad perjungčiau kompiuterį ir rodyčiau, nors šiandien žiūrėjom jau du kartus. Kai fotografuota kur nors kitur, aktyvinasi programa „Kas čia“, o kai namuose – programa „Turim“. O, lempa. Turim. O, mama. Turim. O, tėtė. Turim.

Kartais ir mes jo klausiam apie daiktus bei reiškinius. Kur yra jūra? Jis rodo į viršų, lubas. Ilgai nesupratom kodėl. Tik po kiek laiko. Jūra yra viršuje, nes viršuje ji nuotraukose. Iš apatinė nuotraukos kraštinė kyšo išsišiepęs objektas, abipus jo fotopopieriumi kyla smėlis (objekto kojos objektyvo nukirptos), o viršuje jau jūra. Ir, jei matosi daugiau objektų, Gabrieliui jie nei toliau, nei arčiau, tiesiog didesni ar mažesni. Giotto šviesa dar nenušvitusi ir visi čia vienoj plokštumoj, kaip ant piramidžių sienų.

Dar vienas gyvybiškai būtinas dalykas – kasdien tuo pačiu metu sėtis ir žiūrėti vis tuos pačius filmukus. Įsijungti grotuvus ir susirasti reikiamus diskus mokėjo dar nekalbėdamas net norvegiškai. Slenkant pirmiesiems titrams, kažkur už kadro Mikė Pūkuotukas veikiausiai baisiai keikiasi, kad ir vėl jam teks grūstis to medaus. Turime šiokį tokį repertuarą, suskirstytą į tris grupes: nežiūrimi niekad, žiūrimi kasdien ir – žiūrimi tada, kai neleidžia žiūrėti žiūrimų kasdien. Kad ir ką žiūrėtų, veidas toks, lyg tai būtų Bergmanas.

Vieną vakarą pastebėjome Gabrielių pasiėmusį savo mėgstamiausią DVD (Kūlverstukas / Pūkuotukas / Karlsonas / Matroskinas) ir pasidėjusį ant lovos krašto. Ilgai žiūrėjo į antrąją viršelio pusę, kur mažuose kvadratėliuose atvaizduoti jo stabai. Paskui labai švelniai pirštukais kiekvieną paeiliui „susidėjo“ į burną ir „suvalgė“. Tada ėjo miego.

Po namus šiaip nevaikščiosi, reikia ką nors nešiotis. Meškį, kuprinę, tėvų batus, močiutė lazdą, savo knygas arba ką nors iš „Kas čia“ grupė. O geriausia, kai daiktas smulkus ir galima vienoj rankoj jį nešiotis nuo ryto ligi vakaro. Kita juk laisva, o kam jų tiek daug. Ir einant į miestą, ir maudytis, ir miego. Dažniausiai tai kokia mašina, ir dažniausiai geltona. Sykį Gabrielius rado ant grindų smulkią mandarino žievelė atplaišą. Ištikimai nešiojosi visą dieną, nepadėdamas nė sekundė. Tiktai ruošdamasis miego – pametė. Veide išsyk atsirado dvi lemūro akys: mama, kur? Kas kur? Kur mano... mano... mano šiukšlė? Patalai buvo iškratyti, šiukšlė rasta ir miegas išgelbėtas.

Katė vaikui patinka kiek mažiau nei šunys, o šunys kiek mažiau nei motociklai. Sykį žmogus po kiemą vedžiojosi didelį (norisi sakyti: motociklą) šunį. Ir įdomu, ir baugu. Nebijok, berniuk, – sako žmogus, – tas šuo dresuotas. Ir demonstruoja: sėdėt! Tai spėkit, kuris atsisėdo.

Štai ir dabar vaikas sėdi šalia, ant lovos krašto, kažkokį laikraštį sukarpęs į miltus. Mano reversas. Aš dėliojau tekstą, jis tekstą ardė, lyg magiškame veidrodyje. Atsispindime vienas kitame, jis manyje taip pat. Man nereikia atkurti ar perinstaliuoti vaikystė programų, jos nėra iki galo ištrintos. Juk kiek kartų sėdėjau čia pat, vienas, tais atvejais, kai nauja publikacija ar nauja nuomonė, ar lietaus krumpliai stiklan būdavo paneigę tai, kuo ligi šiol tikėjau, ką tariausi turįs, ko staiga neliko, kiek kartų taip sėdėjau, beveik su ašarom kartodamas: kur mano šiukšlė?