Kai prisimenu tą dieną, plaukai piestu vis dar šiaušiasi, nors jau daugel metų praslinko. Nemenką kelią sukoręs, atėjo pas mus tėvuko brolio kaimynas su baisiausia žinia - brolio pati, savo vyrą, tėvo brolį, kirviu negyvai užkapojo! Pats savo akimis kraujo klanus regėjęs! Tėvelis, pabalęs kaip drobė, kaip mat griebė jau nuo pievos kumelę, pinigų gniužulą , kirvį savigynai, ir nušvilpė per pievas ir miškus . Mama jau juodų apdarų dairėi, o aš perdien graudinausi taip anksti krikšto tėvelį praradusi - labai jis perspektyvus buvo, tik ką žaislinį arkliuką buvo man nupirkęs... Vakarop sulaukėm tėvelio . Tik ne su raudom, o su dainom - o jau linksmo, o jau girto! Visą likusį amželį tėvukas keikė tų metų balandžio pirmąją ir savo jaunystė draugą, tiek mums visiems nervų ,,suėdusį'.
Padaryk pirmuoju
