Sėdi dviese - paniurę, su skaudančiom galvom.
- O paskui kur mes ėjome?
- Namo.
- Na, grįžome namo...
- Ne iš karto. Iš pradžių užsukome į baldų parduotuvę.
- Taip?.. O ko? Ar aš norėjau ką nors nusipirkti... ar?
- Ką ten pirkti! Jūs norėjote nusirengti ir viską sukabinti jų spinton.
- Na?
- O jie neleido.
- Na?
- Na, ten jūsų dantis liko.
- Taip?.. (Čiupinėja.) žiūrėk tu man! O rankove kur?
- Muziejuje.
- Ką?
- Pas juos stovėjo lova, dar carinė, ko gero. Jūs mėginote ją pasikloti.
- O kodėl visa tai mėlyna?
- Jie protokola norėjo surašyti, o jūs neleidote.
- Na, ir kas?
- Na, ir visą jų rašalą išgėrėte.
- Aha... Na, ačiū, aiškėja. (Išsitraukia iš kišenė lempučių ir balionų girliandą.) Tikriausia dar ant eglutė užlėkiau?
- Kad ne... Nūnai vasara.
- Taip?.. O čia dar raidė kažkokios... Jaučiu, spaudžia. (Ištraukia raides "GASTRO".)
- Tikriausiai reklama... Su kažkuo susiginčijote, kad jūs alpinistas.
- Koks aš alpinistas!
- Argi supaisysi? Jūs vokiškai kalbėjote.
- Vokiškai?.. Ir vokiečiai mane suprato?
- Tikriausiai... Jie irgi rusai, be to, išgėrę.
- Taip?.. O tu kas toks?
- Šiaip... Vytia.
- Vytia?.. O ką, gal mes su tavim vienoje mokykloje mokėmė?
- Ne...
- Gal drauge dirbome?
- Ne... Mes tik vakar susipažinome.
- A... Tu Kostia?
- Ne, Vytia.
- Na, gerai... Pasilinksminome, metas į darbą.
- Nereikia. Jūs metėte darbą.
- Kada?
- Vakar. Jūs užėjote pas direktorių į namus...
- Ir tu ėjai?
- Na, taip... Aš gi jums pinigų paskolinau.
- Daug?
- Keturiasdešimt rublių. Jūs juos savo draugams atidavėte.
- Kokiems draugams? Tu juos atsimeni?
- Ne... Stotyje... Jie rengėi išvažiuoti.
- O aš - ką, juos išlydėjau?
- Aš maniau, kad jie jus išlydi. Pirma jūs įsėdote į vagoną - jie jus išbučiavo, paskui jie įsėdo - jūs visus bučiavote...
- O traukinys - kur išvažiavo?
- Taigi greitai išvažiavo...
- Na, gerai... Pabandysiu namo. (Keliasi, ištraukia raides "NOMAS".)
- Ką jums namie veikti? žmonai pasakėte, kad išeinate pas Ziną.
- Pas kokią dar Ziną?
- Nežinau. O jūsų daiktus pernešti padėjau aš drauge su milicininku.
- Su milicininku?
- Na, kuriam jūs lopšį nuplėšėte...
- Su vaiku buvo?
- Su motociklu.
- Na, gerai, aš vis dėlto eisiu... Aš pieno turėjau nupirkti.
- Kaipgi jūs eisite?
- Ačiū, kad priglaudei. Kiek aš galiu pas tave sėdėti?!
- Pirma, jūs visai ne pas mane sėdite, o antra - kiek duos, tiek ir sėdėite. Tai jau nebe nuo mūsų priklauso!