Lietuva Tėvyne, kuo tu pavirtai?
Ponia Prezidente, argi nematai?
Aplinkui griuvėiai, iškirsti miškai,
Uždaro mokyklas alkani vaikai.

Užsienin važiuoja ąžuoliniai rąstai,
Lietuvą užplūdo gėjai, ped*rastai.
Auga bedarbystė nesėti laukai,
Matom, kad sugrįžta baudžiavos laikai.

Valdžioje chaosas, riejasi vagiai,
Skurdas vis didėja, karias ubagai.
Jau dosni žemelė visa dirvonuoja,
žemdirbiai nuskurę verkia, aimanuoja.

Mums jau įkyrėjo ta malda „į NATO“,
Kiek čia nusižudė, niekas jų nemato.
Mes senyvo amžiaus vaikštom, kol šviesu,
O jei kiek pritemo, tai išvis baisu.

Dabar seną žmogų, kaipo kokį durną,
Net suriša kojas, užklijuoja burną.
Ponia Prezidente, gelbėk visagale,
Nes Marijos žemėj tęstis taip negali.

Meldžiam, Prezidente, nedabaiki mūs,
Neparduok Tėvynė, grįžki pas savus!
Arba parduodant Tėvynę, linkime neklysti,
Kad nereiktų kaip Antanui per upelį bristi.