Sako, kažkada susirinko į vieną vietą visi žmogiški jausmai ir visos savybė.

Kai NUOBODULYS nusižiovavo jau trečią kartą, BEPROTYBÄ– pasiūlė:

- O gal slėpynėmis pažaidžiam?

INTRIGA kilstelėjo antakį:

- Slėpynė? O kas tai per žaidimas?

Ir BEPROTYBÄ– paaiškino, kad kas nors iš jų turi užsimerkti ir skaičiuoti iki milijono, o visi kiti tuo metu turi pasislėpti. Tas, kuris bus surastas paskutinis, taps ieškotoju ir taip toliau.

ENTUZIAZMAS iš džiaugsmo ėmė šokti su EUFORIJA, DžIAUGSMAS taip džiūgavo, kad įtikino ABEJONĘ, ir tik APATIJA, kurios niekada niekas nedomino, atsisakė dalyvauti žaidime. TEISYBÄ– nusprendė nesislėpti, kadangi ją vis tiek galiausiai visada suranda, IŠDIDUMAS pareiškė, kad tai visiškai kvailas žaidimas (jo niekas nedomino, išskyrus jį patį), BAILUMUI labai nesinorėjo rizikuoti.

- Vienas, du, trys... – pradėjo skaičiuoti BEPROTYBÄ–.

Pirmas pasislėpė TINGULYS, jis pasislėpė po artimiausiu akmeniu. TIKÄ–JIMAS pakilo į padanges, o PAVYDAS pasislėpė TRIUMFO šėšėlyje. TRIUMFAS gi įsigudrino įsikabaroti į paties aukščiausio medžio viršūnę.

KILNUMAS labai ilgai negalėjo pasislėpti, nes kiekviena vieta, kurią jis surasdavo, atrodė yra ideali pasislėpti kuriam nors kitam jo draugui:

Krištolo tyrumo ežeras – GROžIUI,

Medžio drevė – BAIMEI,

Plaštakė sparnelis – juk tai LAISVEI tinkamiausia.

Galiausiai KILNUMAS užsimaskavo saulė spindulėlyje.

EGOIZMAS – priešingai, rado tik sau pačia, šiltą ir jaukią vietelę. MELAS pasislėpė vandenyno gelmėe (o iš tiesų – vaivorykštėje). AISTRA ir NORAS pasislėpė vulkano krateryje. UžUOMARŠIŠKUMAS dievai žino kur pasislėpė, bet tai nesvarbu.

Kai BEPROTYBÄ– suskaičiavo iki 999 999, MEILÄ– vis dar ieškojo, kur pasislėpti, bet visos vietos jau buvo užimtos. Bet staiga ji pamatė nuostabų rožių krūmą ir nusprendė pasislėpti tarp jo žiedų.

- Milijonas, - baigė skaičiuoti BEPROTYBÄ– ir pradėjo ieškoti.

Patį pirmą ji, aišku, surado, TINGULĮ. Paskui išgirdo kaip TIKÄ–JIMAS padangėe ginčijasi su Dievu, o AISTRÄ„ ir NORÄ„ susekė pagal vulkano dundėjimą. Paskui BEPROTYBÄ– pamatė PAVYDÄ„ ir pagal jo slėpimosi vietą susiprotėjo, kur ieškoti TRIUMFO.

EGOIZMO ir ieškoti nereikėjo, kadangi jis slėpėi bičių avilyje, o bitė išvijo neprašytą svečią. Ieškodama, BEPROTYBÄ– atėjo atsigerti prie upelio ir pamatė vandenyje GROžĮ. ABEJONÄ– vis dar tebesėdėjo ant tvoros ir niekaip negalėjo nuspręsti, kurioje pusėje jai slėptis.

Ir taip – visi buvo surasti.

TALENTAS – šviežioje, sultingoje žolėje.

LIŪDESYS – gūdžiame urve.

MELAS – vaivorykštėje (o jeigu atvirai, tai vandenyno gelmėje).

Tik MEILÄ–S nepavyko surasti.

BEPROTYBÄ– ieškojo jos už kiekvieno medžio, kiekviename upeliuke, kalnų viršūnėe ir, pagaliau, nusprendė žvilgtelėti į rožių krūmą. Ir kai praskleidė šakas, išgirdo šauksmą.

Aštrūs rožių spygliai sužeidė MEILEI akis. BEPROTYBÄ– sutriko, puolė atsiprašinėti, verkė, meldė atleisti ir kad išpirktų savo kaltę, pažadėjo MEILEI tapti jos vedliu.

Ir nuo to laiko kai pirmąsyk pasaulyje buvo žaidžiama slėpynių, MEILÄ– akla, ir po pasaulį ją vedžioja BEPROTYBÄ–...