Istorinis (1)

Pasakyk, ar prisimeni tu,
Kaip Juodojoje baltus mes girdėme žirgus?..
Veržė jūra plati iš krantų,
Taip, kaip mūsų krūtinėe veržėi narsiosios širdys.

Šaukėm: „Turką – osmaną? seldžiuką? – pritiktų užpult,
Kad jau šitiek atjojom…” Bangon smeigė Vytautas kardą
Ir pareiškė tvirtai : „Baikit bajerius! Einame gult!”
O Sapiega labai įsižeidęs jam padegė barzdą.

Puolė Vytautas didis į jūrą – jo rūstis atvėo
Ir tik šonus jaunyliui karingam apskaldė lazda…
O žirgai gėrė sūrymą šlykštų ir kriokdami dvėė -
Pirmą sykį arklienos lietuvis ragavo tada.

Pėčiomis į Trakus mes pargrįžom – pavargę, pasmirdę…
Vytautienė paklausė, parimus ant klevo tvoros:
“Vardan ko šitas žygis – Juodojoje girdyti žirgus?”
„A-k, nutilk! — tarė Vytautas. – Aišku, vardan Lietuvos”.

Ir tada iš tvoros išsitraukusi postambį kuolą
Moteriškė kad liuobs jam per snukį – net skilo kakta.
Krito lapai nuo klevo ir žemėn ruduo atkeliavo…
Ir širdin, kas be ko… Bet istorija tai jau kita.


Istorinis (2)

Gyveno Mindaugas toksai, pablūdęs buvo jis visai -
Baisiausias iš visų baisių banditų.
Ką pamatys - tą nužudys, kai pasigaus - tai prievartaus
Būdais tam krašte dar nebandytais.

Bet nesiskundė nieks tada, nes buvo tai tokia mada,
O vienąsyk, kai tykojo jis krūmuos,
Kad ims žaibuoti naktį tą, lyg būtų sprogus kometa,
Net suliepsnojo girios irgi rūmai.

(Gal pasiklydus kometa, o gal ateivių raketa? -
Baisu baisu ten buvo naktį tą!)

Tad nieko keisto, kad nuo tų labai labai ryškių šviesų
Nušvito jam galva ir klykė jis:
„Banditas ir galvažudys esu - vajėzau, kaip baisu!
Paminklo tokiam niekas nestatys..."

Šešias dienas, šešias naktis styrojo krūmuos it baslys,
Sau barzdą rovė, rėkė: „Ką daryt?"
Pamokė Lizdeika žynys (gyveno medžio drevėj šis -
Neleido žmonė durniaus pro duris).

(Neleido durniaus pro duris - juk nežinai, ką padarys,
Net jeigu jis labai žymus žynys.)

Jam tarė Lizdeika: „Kvaily! Esi tu gerame kely,
Daryk ką daręs: ryk, žudyk ir sprink.
Apie tave girdėt toli, kitaip garsėt tu negali -
Tik Lietuva, ką grobęs, pavadink.

Kiek pasikeis pasaulis šis - Justinas „Mindaugą" rašys,
Atseit kad Lietuvą sukūrė jis.
Daug protingesnį parašys, ne tokį, koks esi ožys -
Ir patriotų tam krašte privis.

(Ta Lietuva tėvynė mūs - keliskart net Europoj bus,
Bet normalioj pozicijoj - prie ruso.)

O vienąsyk, kai Lietuva bus vėl laiminga ir laisva,
Kai visos bliedė čia vadinsis „mis", -
Tau kraujas nuo nasrų nudžius, sėdėi prie Neries gražus
Ir eis ten prie tavęs su gėlėmis".

Tai taip kalbėjo Lizdeika... Atsakė Mindaugas: „Jėga!"
Džiaugsme išdūrė jam akis... O taip!
Išdūrė daug ką jis tada, bet - anei gėda, nei bėda,

Nes viską, viską dūrė jau kitaip.

(Jis dūrė moteris ir vyrus - buvo durt labai patyręs,
O dabar prie upė sėdi sau pastiręs.)