“Būk mano Uola ir tvirtovė. Dėl Savo vardo vesk mane” (Psalmė 31,3).

1956 m. sausio pabaigoje, suirutė dienomis, kurios istorijoje žinomos, kaip boikotas Montgomeryje, judėjimo už piliečių teises lyderis daktaras Martinas Liuteris Kingas negalėjo užmigti. Gąsdinantis telefono skambutis jam sukėlė sumaištį. Jis meldėi: “Aš stoviu už reikalą, kurį manau esant teisingu, bet, Viešpatie, turiu pripažinti, kad toks silpnas ir bijau. Aš netenku pasitikėjimo. Aš bijau... žmonė laukia iš manęs vadovavimo, o jei aš ateisiu pas juos bejėgis ir drebantis, tai ir jie sudrebė. Mano jėgos išsekusios, man vienam nesusidorot”.

Vėliau daktaras Kingas rašė: “Tą minutę aš pajutau Dievo prisilietimą, kaip niekada gyvenime. Atrodė, Jis stovi greta, o vidinis balsas sakė man: “Tvirtai stovėk už tiesą, ir Dievas bus su tavimi visada”. Beveik iš kart baimė pasitraukė, nepasitikėjimas išgaravo ir aš buvau pasiryžęs viskam”.

Tų dienų įvykiai, jau istorija. Mes žinome, kad Martinas Liuteris išstovėjo iki galo, kovoje už savo svajonę, - kad visų spalvų odos žmonė būtų laisvi nuo blogio sukelto rasizmo ir prietarų.

Jei mes darydami gerą, sutinkame pasipriešinimą, mums taip pat reikia šauktis Viešpaties. Jis vienintelis – Uola ir tvirtovė (Psalmė 31,3), jėgų šaltinis, patikima apsauga.

Kada pasitikime Dievo jėga mes patiriame ne sumaištį, bet ramybę.

Ant Tiesos Uolos pastatyk mane,

Nes aš visą gyvenimą ėjau per birų smėlį;

Nuo baimė, mano Viešpatie, apsaugok mane

Duok jėgų, liūdesį pašalink. (Hess)