Pingvino dienoraštis

Pirmadienis
Šiandien jau šilta, viso labo minus dešimt. Ryte ant kranto išsikėlė dvi žmonių grupė. Kažką stato. Tie, kurie skurdžiau apsirengę, dažnai mini kažkokią tai motiną ir šaudosi pas turtingiau apsirengusius cigaretes.

Antradienis
Šiandien į mūsų kaimenę atėjo svečių. Vadino save vokiečiais ir vaišino bananais. Skanu.

Trečiadienis
Vakar vakare musų kaimenę aplankė rusai. Vaišino ugniniu vandeniu ir vadino mus čiukčiais. Po trečios stiklinė nugriuvau snapu į pusnį. Ryte pajutau, kad akys žvelgia į skirtingas puses. Turbūt bananų persivalgiau.

Ketvirtadienis
Buvau pas rusus. žmogus su lokenų kailiniais parodė ranka į vokiečių pusę ir pasakė: „Atnešk bananų, čiukčia, tada įpilsiu„. Jo vardas Kostia. Labai širdinga asmenybė. Šįkart miegojome pusnyje dviese.

Sekmadienis
Vokiečiai duoda bananų vis nenoriau.

Antradienis
Vakar vokiečiai išvis nedavė bananų. Nudžioviau iš jų kažkokį gelžgalį su laidais ir atitempiau Kostiai. Jis pasakė, kad čiukčia šaunuolis ir įpylė stiklinę spirito. Paskui išgėrėm dar už sėkmingą biznį. Į pusnį miegoti nėjome, Kostia užmigo prie stalo, o aš taip ir nesugebėjau pasiekti durų.

Trečiadienis
Šiandien vokiečiai atėjo pas rusus ir reikalavo atiduoti anteną. Kostia pasakė jiems kažką rusiškai. Vokiečiai jo pasiūlymu nepasinaudojo ir išėjo nieko nepešę. Vakare atėjo daryti kratos mūsų kaimenėje. Ieškojo manęs, kad kažkokį kailį išdirbtų. Nieko sau mokesčiai už biznį!..

Ketvirtadienis
Naktį, kai visi miegojo, perridenau rusams visas vokiečių statines su saliarka. Pas vokiečius panika. Milžinas ryžas vokietis šaudė iš šautuvo ir rėkė: „Rusiše čiukčia - partizan!„ Durnius! Nereikėjo bananų spausti!

Penktadienis
Vokiečiai sėdi be kuro ir be radijo. Šiandien truputį atvėo (minus 40), ir jie sutiko sėtis už derybų stalo. Aš dabar gyvenu Kostios kambaryje. Jis sako, kad verslininkui reikalingas stogas.

Šeštadienis
Derybos tęsiasi. Vokiečiai vadina mane rusų mafiozu. Pasirodo, visos jų statinė su saliara buvo pažymėtos. Kostia pateikė jiems dokumentus, kurie liudijo, jog visos statinė buvo paimtos kaip trofėjai dar 1945 metais, generolo Mirošničenko tankų divizijos prasiveržimo į Špandau miestą metu.

Sekmadienis
Rusai pardavė vokiečiams statinę saliaros už 1000 eurų ir tris dėžes bananų. Ką ir bekalbėti, bananai – puiki užkanda! Pasinaudojęs pūga, nuėjau pas vokiečius ir atridenau statinę atgal. Kam taip padariau – pats nežinau. Turbūt iš principo.

Pirmadienis
Rusai grąžino vokiečiams statinę už 200 eurų ir butelį vyno. Dieve mano, kokią šlykštynę geria tie vokiečiai!

Trečiadienis
Rusai reikalauja už saliarką rublių, o pas vokiečius tik eurai. Kostia organizavo valiutos biržą. Euro kursas iškart ėmė smukti. Šiandien už rublį galima nusipirkti 176 eurus.

Šeštadienis
Vokiečiai prašo saliarkos į kreditą. Kostia žadėjo pagalvoti, o kol kas pasiūlė humanitarinę pagalbą – stiklinę saliaros į dieną. Man paaiškino, kad ši humaniška akcija pakels mūsų prestižą. Hm... sudėtingas reikalas tas biznis.

Sekmadienis
Vokiečių moterys prašosi pas mus į darbą. Jas galima suprasti – pas mus šilta ir linksma. O dabar tikriausiai bus dar linksmiau.

Pirmadienis
Kostia pareiškė, kad pas vokiečius nėra demokratijos. Ir jis visiškai teisus! Pas vokiečių viršininką – bjauri fizionomija, ir apskritai jis kažkoks spaudikas – dėl kažkokių nusususių poros tūkstančių eurų pergyvena.

Antradienis
Kostia nepasivargino paaiškinti vokiečiams, kaip kurti demokratiją, ir jie mušasi jau antrą dieną. O mes žiūrime. Baisiai įdomu. Aš šiandien stačiau 10 000 eurų už tą ryžą, bet vargšeliui pačioje muštynių pradžioje užvažiavo taburete per galvą. Tolimesniame demokratijos kūrime jis nebedalyvavo.

Trečiadienis
Tegyvuoja biznis! Rublio kursas vis kyla. Man paskyrė atskirą kabinetą ir apsaugą. Nieko nepadarysi, vokiečiai – ganėtinai laukinė tauta: trinasi aplink mūsų teritoriją su kirviais. Aha, papūskit man į uodegą, be apsauginių aš niekur nevaikštau!

Penktadienis
Kostia parodė man Ryžo išduotą raštelį. Dabar mano draugas valdo barono fon Šnapo pilį Vokietijoje. Pats Ryžas prieštaravo tokiai privatizacijai, bet jo draugai parodė jam taburetę ir jis greitai nusileido.

Trečiadienis
žiemojimas eina į pabaigą. O gaila! Visai įmanomas daiktas, kad vokiečiams dar liko viena kita firma ar pilaitė. Kostia įkalbinėja mane važiuoti su juo į Rusiją. Sako, kad būtent dabar jo šaliai reikalingi tokie biznieriai kaip aš.

Be datos.
Lik sveika, Antarktida! Sako, kad Rusijoje yra daug darbo. Kostia sakė, kad šalia Rusijos gyvena ne tik vokiečiai, bet ir daugiau visokių tautų. Puiku. Vokiečiai pernelyg gerai mane pažįsta, o su kitais dar tik teks susipažinti. Vyručiai!.. Aš pas jus ateinu!..




Senas - geras: Sodų bendrijos sargo dienoraštis

05.15. Sodų bendrijos pirmininkas pasiūlė padirbėti sargu. Pamąsčiau, sutikau.
05.16. Apžiūrėjau patikėtą teritoriją. Išsiaiškinau, kur kas auga. Netoliese nuo ridikų ir svogūnų palikau keletą degtinė su laisvinamaisiais butelių.

05.18. Sklypai gausiai patręšti organinėmis trąšomis.
05.20. Butelių niekas nebeliečia, daržovių kol kas taip pat.
05.21. Iškabinėjau skelbimus, kad tikrins ridikėlių radiacijos lygį. Kai kuriuos šakniavaisius nudažiau šviečiančiais dažais.

05.23. Vietinėje aludėje pasimėgaudamas klausiausi pokalbio apie tai, kad sodų bendrija įsikūrusi buvusioje radioaktyvių medžiagų laidojimo aikštelėje. Įsiterpiau į pokalbį ir pripliurpiau, kad ten dar ir nelabieji veisiasi.

05.25. Nuėjau pas tėvą Spiridoną. Gerai pasėdėjom ir kitame pamoksle jis užsiminė, kaip elgtis sutikus nelabuosius.
05.28. Baigėi mokslo metai. Iš biologijos mokytojo pasiskolinau griaučius. Šiaip ar taip, per vasarą nenaudojami.
05.29. Prijungiau skeletą su sirena prie iždininko žemuogių lysvė.
05.30. Įranga suveikė. Vagis įsliuogė į 30 metrų kriaušė viršūnę, kur anksčiau dar niekam įsilipti nepavykdavo. Kategoriškai atsisako išlipti.

06.03. Atvažiavo iždininkas, papasakojau, kokia padėtis. Kategoriškai atsisako pjauti kriaušė viršūnę, tai pats aukščiausias medis. Lazdos tiek aukštai neskrenda, numušti vargšelio nesiseka. Reiks mąstyti, ką daryti.

06.06. Perspėjau sėdintį kriaušėje, kad šiąnakt pilnatis ir į medžioklę išeina vilkolakiai. Vis tiek nelipa. Na na...
06.06. Naktis. Išdažiau savo Sargį a la "Baskervilių šuo" ir paleidau į iždininko sklypą. Po galais... Tas tipas cirke turėtų dirbti, o ne sodus švarinti... Tokių šuolių su trigubais salto dar nebuvau matęs.

06.13. Savaitę niekas nesirodė. Senutė eidamos į kapinių koplytėlę baimingai žegnojasi. Atėjo tėvas Spiridonas ir biologijos mokytojas. Pasėdėjome, išgėrėme, pakalbėjome apie prietarų naudą ir žalą.

06.16. Viename sklype nušvilpė morkas ir kopūstus. Sriubos užsimanė ar ką?..
06.17. Kitame kaimo gale, apleistame name, įsikūrė valkatos. Paėmiau seną žmonos peruką, vis tiek nebenešioja.
06.18. Užsimečiau peruką ir iš baidyklė pasiskolintą švarką, išgėriau su valkatom ir papasakojau, kad čia nesaugu. Nelabieji vaidenasi, žmonė dingsta. Apsimečiau miegančiu, sulaukiau, kol išeis, numečiau avino griaučius, peruką ir viską apliejau trim litrais iš skerdyklos paimto kraujo.

06.19. Buvo užsukęs įgaliotinis, domėjosi, ar ne aš išgąsdinau valkatas. Pasiteiravau, kas atsitiko. Papasakojo, kad laukė rytą norėdamas patikrinti dokumentus. Šie užėjo į namą ir išlėkė iš ten tokiu greičiu, kad motociklu pavyti nepavyko... Apsimečiau nieko nesuprantąs...

06.23. Iš pažįstamos pramoninių prekių parduotuvė vedėjos pasiskolinau nenaudojamus manekenus. Iškabinėjau vyšniose ir abrikosų medžiuose.

06.24. Senutė turguje pasakoja, kad sodų bendrijoje įsikūrė satanistų sekta ir kad naktimis vykdomos ritualinė žudynė. Beje, keista... turguje nei vyšnių, nei abrikosų nusipirkti nėra. Kažin kodėl?

06.30. Atvažiavo brolis Petras su draugais, atvežė žadėtąją kaukę. Nebūčiau žinojęs, ką užsisakiau, garantuotai būčiau apsiš... išsigandęs. Sako, kad išrinko pačią mieliausią, o naktį ji dar baisesnė, nes šviečia... Išgėriau su jais.

07.01-03. Kol brolis svečiuojasi, patruliuoju užsidėjęs kaukę ir jo baikerio raguotą šalmą. Vietinė senutė pasakoja, kad sodų bendrijoje vaikštinėja pats šėtonas ir spaudžia tėvą Spiridoną imtis priemonių. Kažin iš kur jos žino, kas čia dedasi, jei jau tokios niekuo dėtos?

07.04. Išlydėjau Petrą.
07.07. Atsigavau po Petro išleistuvių. Pastebėjau, kad visas tas dienas Sargio nešėriau. Vargšelis. Paleidau vakare paieškot ko nors ėdamo.

07.08. Niekada nemaniau, kad žmogus gali lygia plytų siena užsilipti iki antro aukšto. Pasirodo gali... Kabo žemyn galva įsikibęs į karnizą. Pradžioje garsiai keikėi, vėliau užkimo. (Visažinė senutė skundėi tėvui Spiridonui, kad aš prišaukiu vaiduoklius, kurie po to visą naktį rėkauja.) Sargis apačioje melancholiškai kramto antrą batą ir gailiai žiūri į alpinistą. Bandžiau šaukti: "Kvaily, mesk, ką turi valgomo", o šis atsakė, kad nieko valgomo neturi, tik porą morkų spėjo išsirauti, va, jos mėtosi...

07.09. Sulaukiau šeimininko, o alpinistas atgavo balsą. Prisiviliojau Sargį gabalu dešros ir jis nenoromis paliko savo teisėtą grobį. Šeimininkas privertė alpinistą rausti rūsį kaip kompensaciją už karnizo nuomą. Pasirinkime tarp rūsio kasimo ir pažinties su Sargiu pratęsimo nugalėjo rūsys.

07.12. Sode vėl pašaliniai. Sutariau su sodų savininkais, kad vartus naktimis laikys uždarytus, o žoles kraus ant kelio.

07.13. Už samanė butelį savaitei iš kaimo piemens pasiskolinau bandą ožkų. Dvi valandas prisukinėjau ožkoms prie ragų pentagramas.

07.20. Grąžinau piemeniui kaip reikiant nusipenėjusią bandą. Ožiai sėkmingai suėdė visas ant kelio sukrautas žoles. Kai naktį kažkokie vagys bandė sunkvežimiu apsilankyti agurkų, jiems kelią pastojo ožys Michėjus (juodas su metriniais ragais). Derliaus rinkėjai spruko kaip nuo velnio, pakeliui išversdami seną nudžiūvusią slyvą, ir nudūmė tiesiai pas tėvą Spiridoną maldaudami išvaduoti nuo nelabojo pinklių. Šis išpažintį išklausė, o atgailą paskyrė tokią: papasakoti viską apylinkė įgaliotiniui. Viskas baigėi tuo, kad tėvelis gavo padėką, aš porą butelių degtinė, o vagys - minimalias bausmes. (Atsižvelgė į savanorišką prisipažinimą.)

07.24. Į savo vilą aštuoniolika džipų atvažiavo naujasis rusas. Iki šiol nežinau, kuo vardu. Visa bendrija apsupta sargybos, pašalinių neįleidžia. Galima pailsėti...

07.30. Pas naująjį rusą atvažiavo draugai. Keista, tuščių butelių ir alaus skardinių piramidė vis auga, tačiau toks įspūdis, kad jie nieko nevalgo. O Sargis beveik nebepaeina, pilvas velkasi žeme. Ir žiūri tokiomis akimis, kad, jaučiu, išskyrus raudonuosius ikrus ir šašlykus, nieko kito gyvenime nebeė. Nors ir prisikišau šaldytuvą visokių gėrybių, puotos kelti jam nė nemanau...

08.04. Naujasis rusas su draugais išvyko. Jei gerai pastebėjau, pirmą mašiną vairavo jų danų dogas. Nors jie tiek prisisiurbė, kad kelionė saugumui vargu ar tai pakenks...

08.12. Visi apylinkių valkatos renka butelius ir skardines, daržovių neliečia. Kol kas netrukdau...
08.13. Vėl 13-ta, reikia imtis darbo. Pigiai prisipirkau apmusijusių žvakių.
08.14. Visą vakarą tvirtinau žvakutes prie pomidorų pagalių. Plius uždegimo virvutė, baterijos, jungikliai...
08.15. Siaubingas klyksmas ir kažkokia figūra, bėganti nesirinkdama kelio. O iš ryto turguje visi tik ir šneka, kad Petrovos sūnėną bandė pagrobti nelabieji. Iš pradžių įviliojo į Dievo prakeiktą sodų bendriją, po to bandė apjuosti pragaro liepsnos siena. Na ir meluoja! Kažkodėl nėra turguje pomidorų. Papildomai prijungiau magnetofoną su sūnaus mėgstamos grupė įrašais.

08.17. Buvo užsukęs mokytojas. Pasiėmė griaučius, išgėrėme, pakalbėjome. Pas jį buvo užėjęs mechanizatorius, klausė, kaip nusidažyti juodai staiga per naktį pražilusius laukus, o tai tenka vaikščioti su slidininko kepure.

08.18. Susitariau su tėvu Spiridonu, kad šis suorganizuos kryžiaus žygį į sodų bendriją. Jis ne prieš, ypač dėl to, kad šią vasarą labai padaugėjo tikinčiųjų. Mieste supirkau pernykštė pirotechnikos likučius. Beveik veltui.

08.23. Tėvas Spiridonas iškilmingai nuvedė procesiją į sodų bendriją kovoti su nelabaisiais. Procesijai einant pro komposto krūvą padegiau viską, kas ten buvo paslėpta. Efektas stulbinantis. Senutė bėgo tokiu greičiu, kad lengvai galėtų pretenduoti į vietą šalies lengvosios atletikos rinktinėje. Su tėvu Spiridonu gerai išgėrėme, o vakare pasklido kalbos, kad tėvelis vienas kovėi su nelabaisiais. Tiesa, be rezultatų...

08.29. Susitariau su karinio dalinio vadais dėl pratybų sodų bendrijos teritorijoje. Su savininkais susitariau pagelbėti armijai produktais.

08.31. Dvi dienas kariai maskavosi pomidoruose ir kasė apkasus ten, kur šeimininkai rengėi krauti kompostą. Pomidorų suvalgė ne daugiau, nei buvo sutarta, ir netgi nieko neišmindžiojo. Užtat kai vakare atvyko nekviesti svečiai, jų laukė nemaloni staigmena. Kariams, kaip priklauso, išdavė pilną tuščių šovinių komplektą ir į retą rinkėjų mėgėjų vorą atidengė tankią automatų ugnį. Šie puolė prie mašinų, viena jų pasimetė ir centrinėje sankryžoje susitiko su tanku. Pasak tanko ekipažo, piestu pasistojusį "gaziką" matė pirmąsyk gyvenime...

09.04. Gavau padėką iš karinio dalinio vadovybė ir laišką nuo karių. Jiems pasirašė įskaitą ir džiaugėi, kad dar niekada mokymuose nebuvo taip linksma. Parašiau laišką vadovybei, užsiminiau apie bendradarbiavimą kasant bulves.

09.15. Jokių incidentų. Nuobodu. Atėjo laiškas iš pulkininko. Sutinka už 10 procentų derliaus.
09.17. Pateikiau pasiūlymą dėl bulvių visuotiniame susirinkime. Visi sutinka.
09.24. Visas bulves be nereikalingo triukšmo nukasė. Paprašiau karių, kad visus bulvienojus perneštų į niekada nekasinėtą dykvietę. Pašalinau visą apsaugą. Laukiu.

09.28. Pradžioje girdėjosi keistas triukšmas, po to neaiškus murmėjimas, dar vėliau triaukščiai keiksmai kvaišų sodininkų adresu, nesugebančių išauginti bulvių, vienus bulvienojus.

09.29. Gėrėjausi šviežiai sukasta dykviete.
09.30. Visuotiniame susirinkime gavau padėką ir pasiūlymą kitiems metams vėl sudaryti sutartį. Pirmininkui pasiūlius, pusė šviežiai sukastos dykvietė prijungta prie mano sklypo.