Kai kas nors paklausdavo garsiojo aiškiaregio Volfo Mesingo, kaip jis atspėja ateitį, jis paprastai atsakydavo: “Aš nežinau. Tiesiog sąmonė gilumoje savaime atsiranda suvokimas, kad tiesa tokia, o ne kitokia”.
 
Regima tiesa jie neabejoja

Kaip nebūtų keista, tačiau tikri aiškiaregiai visiškai įsitikinę savo pranašysčių tiesa. Pavyzdžiui, Volfas Mesingas, atsakydamas į mokslinio materializmo atstovų išpuolius, sakydavo: „Aš neturiu nieko prieš materializmą, tačiau aš žinau ateitį, štai koks reikalas. Nereikia abejoti ir nereikia mėginti aiškintis, kodėl taip yra.“

Tikėtina, jog pagal analogišką principą gaudavo informaciją ir garsus vienuolis Avelas, apie kurį senoje Brokhauzo ir Efrono enciklopedijoje rašoma: „Avelas – vienuolis, gimęs 1757 metais... Už savo pranašystes apie Jekaterinos II ir Pavlo I mirties dienas ir valandas būsimą prancūzų antpuolį ir sudegintą Maskvą bei kita buvo daug kartų papuolęs į kalėjimą. Iš viso jis kalėjo 20 metų, nors jo pranašystė buvo kuo tiksliausios.“Iš tiesų savo neįtikėtinų paslapčių aiškiaregiai ir negali paaiškinti, todėl jos kartu su jų gyvybe iškeliauja amžiams.

Ir ne todėl, kad savo sugebėjimų tie žmonė nebūtų norėję palikti žmonijai. Kai jie prisipažįsta patys nežiną savo fenomeno paslapties – tai ne apsimestinis kuklumas ar mėginimas nuslėpti tiesą. Jie iš tikrųjų nežino, kas, kaip ir kodėl jiems suteikė tą dovaną.

Garsi aiškiaregė Vanga, kurios pranašysčių tikrumu ypač buvo abejojama (dažnai tiesiog neigiama) komunistiniame pasaulyje, galėjo apie savo neįtikėtinų galių atsiradimą nusakyti tik sapnuose regėtus vaizdinius: nuo 13 metų, kai ji jau buvo netekusi regėjimo, pradėjusi sapnuoti raudoną raitelį, įspėjantį, jog ji matysianti tai, ko nemato kiti.

Nors į kuklų Bulgarijos miestelį Petericą plūsdavo minios žmonių iš viso pasaulio, tačiau aiškiaregė niekam negalėjo atskleisti savo fenomeno paslapties, kam nors palikti apie tai kokių nors žinių, kaip pasiekti to atviro kontakto su Anuo pasauliu.

Pasitaiko, kad aiškiaregiai mėgina įtikinti iš pažiūros atrodančiomis visiškai absurdiškomis prognozėmis. Deja, vėliau paaiškėja, jog tose pranašystėe jokio absurdo nebūta.

Tokiu absurdu bolševikas Nikolajus Bucharinas laikė berlynietė aiškiaregė pranašystę, jog jis bus nubaustas mirties bausme... savoje šalyje. „Tai gal jūs manote, kad tarybų valdžia žlugs?“ – paklausė jis pranašautoją su ironija. Tačiau ši tvirtai jam atsakė: „Nežinau, kokia valdžia jus pasmerks mirčiai, bet tai tikrai įvyks Rusijoje“.

Ir tiesa buvo tokia: Buchariną sušaudė bolševikai.

Hanso Morečio „rusiška ruletė“

Kadaise Vokietijoje garsėjęs iliuzionistas Hansas Moretis tiesiog stulbino žiūrovus vienu savo pokštu.

žiūrovų akivaizdoje Moretis visiškai atsitiktine tvarka užtaisydavo kovinėmis ir tuščiomis kulkomis du oletus (tą darydavo savanoriai iš publikos). Moretis turėdavo „atspėti“, koks bus tas šovinys. Jei spėdavo, jog šovinys bus kovinis, - asistentas turėdavo šauti į metalinį taikinį, jei tuščias – šauti pačiam Morečiui į galvą.

Gastroliuodamas Rusijoje Moretis, jo paties žodžiais tariant, nusprendė sulošti dvigubą „rusišką ruletę“: asistentui iš publikos buvo nurodyta iš karto šauti jam į galvą iš abiejų oletų, prieš tai pačiam „snaiperiui“ laisvai persukus šovinių diskus.

Tokiam triukui tarp žiūrovų net buvo sunku rasti savanorį, - kiekvienas bijojo tapti galvažudžiu. Bet kai pagaliau drąsuolis atsirado ir iššovė iliuzionistui į galvą, pasirodė, jog abu šoviniai buvo tušti.

Antras šūvis į metalinį taikinį patvirtino, jog kiti du šoviniai buvo koviniai! Ir pašiurpintiems žiūrovams niekaip nebuvo paaiškinta, kas „reguliavo“ savanorio ranką, kai jis sukiojo šovinių diską. Taigi išeina, jog iliuzionistas Moretis dar turėjo ir kitokių galių.

Gal žino ir pasaulio pabaigos datą?

Nors iš tikrųjų kiekvienam mūsų šio pasaulio pabaiga ateina su paties mirtimi, tačiau seni ar jauni, vis vien bijome to visuotinio pasaulio galo. Tačiau pranašų spėlionė, vis nepasitvirtina, nors jų būta išties nemažai. Nieko tikra šia tema negalėjo pasakyti net ir tie aiškiaregiai, mokslininkai, kurie aiškiai sugebėjo ir sugeba nurodyti savo pačių ar kito individo mirties datą.

Šveicarų mokslininkas I. Lafateras, išstudijavęs žmogaus dvasinį pasaulį ir jo kaukolė formas, prisipažino: „Aš mirsiu ne natūralia, gamtos sąlygota mirtimi, o žūsiu nuo žemų instinktų vedamo piktadario rankos.“ Ir tikrai - mokslininką nužudė girtas kareivis.

Lakūnas-bandytojas Grigorijus Bachčivandžis, išbandęs pirmąjį sovietų kovinį lėktuvą, jau po antrojo bandomojo skrydžio pasakė: „Aš žinau, kad su šiuo lėktuvu užsimušiu“.

Jis žuvo su tuo pačiu lėktuvu ketvirtojo skrydžio metu po keturių mėnesių.

Belgų rašytojas simbolistas M.Meterlinkas rašė, jog spiritizmo metu jis perskaitė įspėjimą apie Serbijos karališkosios asmenybė nužudymą :“Protokolas apie gautą žinią su 30 seanso dalyvių parašų tuoj pat buvo išsiųstas į Serbiją, deja... žinia pavėlavo. Kas buvo lemta – išsipildė.“

Nepaklausė primygtinių būrėjos A. Kirchnof perspėjimų ir rusų poetas Aleksandras Puškinas. Jam buvo pasakyta, jog turi būti atsargus savo 37-aisiais gyvenimo metais, saugotis „aukšto, jauno blondino“. Tačiau poetas, matyt, norėjo patampyti piktą likimą už ūsų...” .

Taigi tiksliai išsipildžiusių pranašysčių, spėjimų ir perspėjimų apie atskirų žmonių likimus – daug. O kokią lemtį aiškiaregiai, mokslininkai pranašauja mūsų žemei? Ar yra pasakę ką nors tikslaus?

Amerikietį rašytoją - fantastą, knygos „Piktavališkas sprendimas“ autorių R. Chainlainą 1941 metais net kvietė tardymui FTB, norėdamas išgirsti, iš kur rašytojas sužinojo apie uraną 235, medžiagą atominei bombai, kurią amerikiečiai, pasak autoriaus, žada numesti priešo šalyje, kad greičiau baigtųsi karas. Ir ji buvo numesta ant Chirosimos.

Rusų rašytojas V.Nikolskis dar 1927 metais išleistoje knygoje “Po tūkstančio metų” perspėjo, jog pirmas atominis sprogimas žemę sudrebins 1945 metais. Ir sudrebino.

Kas paliudys paskutinį išsipildymą?

Taigi apie didžiausius žemė sukrėtimus daug pranašysčių išsipildė. Esama spėlionių ir apie pasaulio galą, tik, jei jis įvyktų, liudininkų apie jų išsipildymą neliktų.

O žmogaus mėginimas prasiskverbti į ateitį, bent rasti „garantą“, kad reinkarnacijos keliu jis vėl ir vėl grįš į žemę, siekia tolimus laikus. Senovė graikų filosofas Evdemas iš Rodoso savo mokiniams sakė: „Jei tikėčiau pitagoriečiams, tai aš kada nors su šia pačia lazdele vėl stovėiu ir kalbėiu su jumis…“

žmogaus reinkarnacijos neneigė ir Albertas Einšteinas. Jis sakė: “Mokslas negali pateikti absoliučiai tikro argumento prieš amžino grįžimo principą.”

Šiandien senoji teorija apie “laiko ratą” vėl įgauna aktualumą kaip mokslas apie pulsuojančią visatą? Kas joje vyksta ir kas vyks ateityje?

O gal žmogus, nelaukdamas kokios nors lemties, pats sunaikins mūsų planetą, padarydamas galą žmonijos egzistavimui? Kas gali pasakyti? Jei šiandien jau yra pasaulyje daug nustatytų faktų, kad mus aplanko žmonė “iš praeities”, kadaise gyvenę konkrečiose vietovėe, su konkrečiomis pavardėmis, sava istorija, tai kodėl nepatikėti, jog tarp mūsų esama tokių, kurie gali pažvelgti “į ateitį”?

Be abejo, tokių esama. Ir pranašysčių apie pasaulio pabaigą buvo ir bus.