Gyveno kartą senelis ir senelė. Ir turėjo jiedu ožką, kuri kasmet atsivesdavo tris ožkytes. Vieną seneliui, kitą senelei, o trečią - "juodai dienai". Kadangi "juoda diena" vis neateidavo, o senelis ir senelė vis tiek norėdavo valgyt, prasidėdavo ginčai: kas turėtų ją suvalgyti. Ir taip metai iš metų. Kartą senelei pabodo ginčytis su senu krienu ir ilgai bei nuobodžiai abu pasitarę, nusprendė susilaukti sūnaus ir jam atiduoti trečiąją ožkytę. Kadangi seneliui jau seniai nebestovėjo, o senelė apie mėnesines jau seniai buvo užmiršusi, abu sugalvojo sūnų išsidrožti iš medžio. Kaip tarė taip ir padarė. Griebė senelis pirmą pasitaikiusį rąstą ir pradėjo drožti bei skaptuoti. Močiutė, anuomet buvo gera kalbajobė, todėl pamačius, kad senelis sūnų drožia iš buko - labai supyko ir nusprendė pati atskirai išsidrožti sūnų iš medžio su gudresniu pavadinimu. Nuėjo į girią, nusipjovė didžiausią bei tiesiausią ąžuolą ir pasidarė sau sūnų. Kadangi senelis sūnų darė iš buko, o senelė paprasčiausiai nemokėjo drožinėti: gimė Bukas ir Bukesnis.
Pasakos moralas: seni žmonės būna pikti ir niekam tikę, ale kartais su fantazija, ypač kai gyvena pamiškėj ir neskiria valgomų grybų nuo nuodingų.

P.S. Šį kūrinėlį parašiau po to, kai smarkiai apsinuodijau dideliu kiekiu pieno. Būsiu dėkingas, jei smarkiai neiškritikuosit ir vis dėlto įkelsit į savo tinklapį.