Pokalbis su dievu
Krikščionis: Tėve mūsų, kuris esi dang...
Dievas: Nu?
K: Kas čia?
D: Kaip tai kas? Čia aš - Jahvė. Ko nori?
K (žiegnojasi): O, dieve...
D: Karoče, sakyk, ko nori?
K: Viešpatie, ar tai tikrai tu pradžiuginai mano ausį savo šventu, švelniu it muzika žodžiu?
D (murma): Nu ir ko jie visi normaliai negali kalbėti?
K: Viešpatie, leisk Tau savo maldą nuoširdžiausią pasakyti.
D (susidomėjęs): O ką sakysi?
K: Tėve mūsų.
D: Vėl? Užkniso, bliamba. Du tūkstančius metų varo tą patį per tą patį.
K: Leisk tuomet išsakyti maldą tiesiai iš širdies.
D (žiovaudamas): Nu davaj, sakyk.
K: Meldžiu tave, Viešpatie, kad atkreiptum dėmesį į vergą savo, manos dangiškos atsiųstum, kad galėčiau šlovinti vardą tavo ir nešti žmonėms džiugią žinią, kad visi išgirstų...
D: O trumpiau negali?
K: Pinigų duok.
D: O žaibu per subinę?
K: Supratau.
D: Gerai, nemyžk į kelnes. Kam tau babkė?
K: Šventyklas tavo garbei statyti, našlaičiams padėti. žodžiu, geriems darbams.
D: Klausyk, aš šiaip ne taip aukščiausioji būtybė esu, mintis moku skaityti. Kodėl visi tavo našlaičiai ketvirto numerio liemenėles nešioja, m?
K (krinta ant kelių): Neužsirūstink, Viešpatie! Čia mane velnias papainiojo!
D (rėkia kažkam į šoną): Liucka, čia vienas ant tavęs bačkas varo.
Liuciferis: Aha, dėkui, taip ir užsirašau: „Pi..delino ant Tamsos Kunigaikščio“.
K (verksmingai): Viešpatie, apsaugok mane nuo nelabojo žabangų.
D: Na, jei užsiimsi gerais darbais – gal ir nurašysim šitą nuodėmę. Nesu jau toks visiškas padugnė.
K (žiegnojasi lyg paklaikęs, duoda galvą į žemę): Teeateinie tavo karalystė, teesie tavo valia...
D: Užsiciklino, vyrukas.
K: Tavo garbei Lietuvą nuo žydų ir visų kitų nekrikštų švarinsiu...
D (vėl šaukia kažkam į šoną): Ne, nu Moze, tu tik paklausyk, ką šitas gojus varo.
Mozė: Eina jis... Jei būčiau atsidėjęs po šekelį kiekvieną kartą, kai šitai girdžiu...
D (kreipiasi į krikščionį): Per vieną maldą du pravalai. Kaip sakoma: „Jei nedaviau proto, tai...“
K (su viltimi): Na, štai, Viešpatie, per išmintį savo nedavei man, vergui savo, proto. Nekaltas aš, niekingas žemė šliužas esmi, sukurtas pagal tavo paveikslą...
D: Tu bent pats supranti, ką čia mali?
K: Oi!
D: Debilu manęs dar niekas nevadino (šnairuoja į Liuciferio pusę). Na, beveik niekas.
K: Viešpatie, būk gailestingas. Tu juk gailestingas?
D: Aš?
K: Taip Biblijoj pasakyta.
D: Maža kas ten rašoma.
K: O kaip gi priesakai?
D: O man dzin, man viskas galima. Gerai, varyk iš čia. Tipo atleidau. Bet truputėlį visgi nubausiu.
K (išsigandęs): Kaip?
Dievas (iškilmingai): Nebesidalinsi tu daugiau savo guoliu su moterimi, bet su vyru!
K: Ką?
D: Na, tipo, būsi.
K: Viešpatie.
D: Seansas baigtas. Varau į Iraką su Mahometu karą toliau žaisti.
_________________
Gyvenimas - tai didelis stebuklas, kurį suvokt ne visada gali. Gyvenimas - tai visa, ką