Ankstyvas rytas... Iš saldaus miego mane prikelia šaižus katė balsas. Nenoromis atsikeliu ir einu savo katei duot maisto, nes kitaip dar ilgai nemiegosiu. Atidarau spintelę ir tariu Dievo vardą be reikalo, bet yra priežastis-kačių maisto nebėra! Apmaudas suspaudė širdį, nejaugi reiks eit iki veterinarinė vaistinė ir katei pikt maisto? Išgirdus dar jos miaukimą nieko kito nebelieka....
Viena ,laimė, kad ta veterinarinė netoliese, tai kelios minutė ir aš jau vietoje. Įžengiau vidun, o tų kačių ėdalo rūšių daugiau nei proto! Taigi, neskubėdamas apsižiūriu, kad ir kaina būtų ne didesnė nei paties valgomo maisto ir išvis, kad tas maistas būtų ėdamas mano katė... Kadangi mano katė belekokio š.... neėda, tai ilgokai reik apžiūrinėt tas nesąmones. Beapžiūrint pro duris įeina drovus ir susikaustęs jaunuolis.
Maloniai mane pirmą nori užleisti prie kasos, bet dar maloniau atsisakau, nes kaip žinia ieškau to ko man reikia. Vėl primygtinai nori užleist, galvoju „bl*t, kas per mandagumai“ ir daug griežčiau atsisakau. Jaunuolis raginamas pardavėjos prislenka prie kasos. Kaip nebūčiau lietuvis jei pro vieną ausį nesiklausyčiau kitų pokalbio.
-Ko pageidaujat?-maloniai paklausė pardavėja.
Nežinau ar tas vaikinas mikčiojo, ar kažko drovėjosi, tai pasilenkęs kiek į priekį pašnabždomis tarė:
-P...P.....Prezervatyvų...
Gerai, kad pardavėja turėjo gerą humoro jausmą ir kelias sekundes nusijuokusi tarė:
-Kam čia? Kačiukams ar šuniukams?
Vaikinas kelia sekundes pagalvojo ir net nespėtumėt pasakyt „susimovė“ kaip jis jau buvo dingęs.